Laivas patyrė širdies transplantaciją

Vargu ar kas galėtų tiksliai pasakyti, kuris iš Lietuvos upėmis tebeplaukiojančių laivų yra pats seniausias, nes apie 1961 m. buvo pastatyti keli tarpusavyje labai panašūs keleiviniai laivai. Ne visi sulaukė šių dienų, bet be „Druskininkų“ Nemunu dar tikrai plaukioja identiškos konstrukcijos laivas „Vilkija“, kuriuo iš Kauno galima keliauti į Kačerginę, Zapyškį, Kulautuvą ir Vilkiją.

„Druskininkai“ šiemet patyrė operaciją, kurią vaizdžiai galima palyginti su širdies transplantacija – laivo dyzelinis variklis, tarnavęs nuo pat XX a. septintojo dešimtmečio, išleido paskutinį dūmą ir buvo pakeistas šiuolaikiniu. Laivą valdančios bendrovės „Druskininkų gelmė“ direktorius Viktoras Matulevičius neišduoda paslapties, kur jam pavyko aptikti tokiam senam laivui tikusį variklį, tik prasitarė, kad tokie patys dyzeliai gali būti naudojami traukiniuose, laivuose ir netgi vilkikuose, skiriasi tik jų tvirtinimo bei transmisijos detalės.

„Nepatikėsite, kaip tyliai dabar plaukiam. Anksčiau žmonės klausdavo, gal laive sumontuotas tanko variklis, kad toks triukšmas“, – pasakojo laivo kapitonas Vidmantas Braslauskas.

Planus branginti bilietus pakoregavo karantinas

Bet pirmiausiai reikėjo sulaukti, kol į prieplauką susirinks bent 10 būsimų laivo keleivių. Stovinuodami prisiminėme 90-uosius, kai taip pat laukdavome privalomo dešimto žmogaus kino teatre „Aidas“, dar po dešimtmečio perstatytame į prekybos centrą. Šį kartą susirinkome aštuoniese, bet „Druskininkai“ vis tiek pajudėjo nuo kranto – gal pavyks kompensuoti nuostolius savaitgalį, kai į kurortą suvažiuoja daugiau poilsiautojų.

Laivo bilieto kaina už kelionę į Liškiavą ir atgal bei ekskursiją nesikeičia jau keletą metų iš eilės – 12 eurų suaugusiam keleiviui ir 6 eurai vaikui. Šiemet „Druskininkų“ šeimininkai jau buvo apsisprendę kainą didinti, bet tada prasidėjo karantinas ir sumanymo teko atsisakyti.

Atsiplėšiam nuo Druskininkų prieplaukos krantinės ir iš tikrųjų nustembu, kad per laivo variklio burzgimą galiu girdėti vešliais alksniais, karklais ir uosialapiais klevais apaugusiose pakrantėse giedančius paukščius ir net varlių kurkimą.

Kritusių žuvų Nemune nepastebėjo

Praplaukus senąjį Druskininkų tiltą judame pasroviui tarsi koridorium žaliomis sienomis – tokios vešlios pakrančių augalijos vasaros pradžioje seniai neteko matyti. Net ir tose vietose, kur pakrantėje įsikūrusios sodybos, vos keli jų šeimininkai spėjo nušienauti žolę iki pat vandens. Nesimato nei lieptų, nei valčių – vos vieną spėjau nufotografuoti, tarsi Druskininkų krašto žmonės gyventų nusigręžę nuo upės ir visai ja nesidomėtų.

Tik žvejai turi išskirtinį talentą ištrypti ir apšiukšlinti vietas, kur dažniausiai renkasi. Negana to, pakrantėse jie sugebėjo pristatyti Trečiojo pasaulio šalių lūšnynus primenančių pašiūrių slėptis nuo lietaus ir saulės.

Nors šiomis dienomis Lietuvą pasiekė nerimą keliančios žinios iš Baltarusijos Gardino srities apie ten Nemune masiškai krintančias žuvis, laivo „Druskininkai“ įgula pasakojo nieko panašaus upėje nepastebėjusi. Vanduo Nemune gerokai drumstesnis, negu buvo per pernykštę sausrą, bet tai panašiau į liūčių, o ne kažkokios taršos pasekmes. Net ties Neravų gyvenviete, kur į Nemuną išleidžiamas vanduo iš Druskininkų nuotekų valymo įrenginių, jokio nemalonaus kvapo užuosti nepavyko.

Bijo antros viruso bangos

Dar vienas upės vingis ir prieš akis ant aukšto kairiojo kranto nušvinta Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios bokštas. Prisišvartavimas prieplaukoje užtrunka vos kelias minutes, laivo mechanikas nuleidžia tiltelį ir man belieka neatsilikti nuo kitų septynių ekskursijos dalyvių bei vadovės, kopiant akmeniniais laiptais, vedančiais į restauruotą buvusio domininkonų vienuolyno architektūrinį ansamblį.
Be turistų nuobodžiaujantys kaimo krautuvininkai ir Liškiavos kultūros centro direktorė Asta Galbogytė nostalgiškai prisimena ikikarantininius laikus, kai laivas iš Druskininkų kasdien atplukdydavo gerokai didesnį būrį turistų, o restoranas „Šeimyntrobė“ vos spėdavo priiminėti užsakymus prabangioms vestuvėms ir įtakingų asmenų jubiliejams.

„Siūlėm maisto pristatymą į namus, tai kai kurie klientai užsakinėdavo vien todėl, kad kaip nors padėtų mums išgyventi. Dabar jau šventės prasideda, bet ateitis vis dar neaiški. Žmonės bijo planuoti renginius vasaros pabaigai ir rudeniui, nes nežino, ar neateis antra viruso banga“, – pasakojo Asta.

Laikus, kai po buvusio vienuolyno kiemą blaškėsi minios turistų, mena ant kiekvieno kampo iškabinėti perspėjimai: „Vartai rakinami“, „Draudžiama vedžioti šunis“, „Draudžiama rūkyti“, „Draudžiama savavališkai organizuotis pasivaišinimus, asmeninių švenčių fotosesijas, nesuderinus su administracija“.

Piliakalnis turės lankytojų skaičiuotuvą

Iki 30 laipsnių įkaitęs oras privertė atsisakyti sumanymo iki laivui išplaukiant dar suspėti užkopti į Liškiavos piliakalnį. Sugrįšiu, kai Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ir Dzūkijos nacionalinis parkas baigs dar pernai paviešintą ambicingą piliakalnio pritaikymo lankymui projektą. Žada ne tik iškirsti kraštovaizdžio grožį slepiančius krūmus, bet ir restauruoti Liškiavos pilies pietvakarinio bokšto liekanas, įrengti terasuotus pėsčiųjų takus bei laiptus.

Pasak Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos, piliakalnio ir dvarvietės tarpukalnėje planuojama edukacinė erdvė su informaciniais stendais, rodyklėmis, ugniaviete. Ant lauko riedulių nuoskalų bus užrašytos pagrindinės Liškiavos istorinės datos, asmenybės, įvykiai. Ir pagaliau bus galima užbaigti ginčą, kuris iš dviejų populiariausių Dzūkijos piliakalnių – Merkinės ar Liškiavos – privilioja daugiau turistų. Tam tikslui prie abiejų piliakalnių bus įrengti lankytojų skaičiuotuvai.

Atgal į Druskininkus plaukėme prieš srovę, markstydamiesi prieš vėlyvos popietės saulę ir klausydami, kaip kažkur Lazdijų pusėje dunda griaustinis. Užplūdo prisiminimai, kaip mane, gal kokių 4 ar 5 metų pyplį, XX a. aštuntajame dešimtmetyje tėvai atsivesdavo į Nemuno pakrantę ir paleisdavo po kelias valandas žaisti šaltiniuotoje pakrantėje, kol mama rinkdavo žoles, o tėvas užmesdavo dugnines meškeres. Bet kai pro šalį plaukdavo, kaip tada vadindavome, „Druskininkų“ garlaivis, metę visus reikalus sustodavome jam pamojuoti.