Keletą dienų iš eilės Dzūkijoje daugiau ar mažiau palijo, bet vos tas lietus baigėsi, gūsingas šiaurinių krypčių vėjas kaip mat išdžiovino pušynus. Einu per girią ir samanos po kojomis traška, kaip per didžiąsias 2019 ir 2015 metų sausras.
Patikrinau kelias vietas, kur kasmet anksčiausiai rasdavau voveraičių, bet grybais jos nė nekvepia. Jau buvau beveik patikėjęs, kad reikės dar nemažai lietaus ir bent savaitės, o gal ir dviejų vasariškos šilumos, kol čia kas nors pradės dygti, kai melioratorių ištiesinto upelio pakrantėje, tarp jaunų pušelių pastebėjau geltonuojantį kazlėką.
Nupjaunu kotą – sveikas. Šalia pūpso dar vienas, vyresnis, gal šalnų pakąstas, gal nuo lietaus ištežęs. To, žinoma, neėmiau, bet pirmasis puikiai tiko omletui pagardinti. Sveiki, sulaukę, pirmųjų grybų!
