Istorikė: aktyviai leisdami laiką galime pasisemti žinių

„Baltijos kelias buvo išskirtinis dalykas, vienintelis pasaulyje. Kartais svarstoma, ar Lietuva sugebėtų jį pakartoti. Mano nuomone, reikia prisiminti, ieškoti naujų būdų jį paminėti. Džiaugiuosi, kad atsiranda tokių iniciatyvų kaip #walk15 komandos – aktyviai leisdami laiką, galime ne tik fiziškai sustiprėti, bet ir pasisemti žinių“, – sako istorikė, pilietinių projektų iniciatorė Luka Sinevičienė.

Idėja išskirtinė tuo, kad Baltijos kelio maršrutą atkartojanti trasa yra pažintinė – galima ja einant virtualiai skaityti dalyvių prisiminimus ir mokytis istorijos. Maršrute pažymėta 70 skirtingų taškų, juose galima rasti istorikų atrinktus įdomiausius faktus apie Baltijos kelią ir savo akimis įvykį mačiusių dalyvių pasakojimus.

Atsidarius programėlę, galima sužinoti, kaip Baltijos kelio organizatoriai palaikė ryšį neturėdami telefonų, kaip šiame renginyje atsidūrė Andrius Mamontovas, kodėl Baltijos kelias svarbus katalonams, ir kaip žmonės buvo prašomi atsinešti juostų bei kaspinų, jeigu pritrūktų rankų gyvai grandinei sujungti.

Baltijos kelio istoriją tyrinėjančiai mokslininkei L. Sinevičienei virtualus jo atkartojimas patinka dar ir dėl to, kad pats kelias tuo metu buvo ryškus, modernus įvykis, po kurio įtampą pakeitė laisvė ir greiti pokyčiai.

Sujungti įdomiausius faktus į vieną visumą lietuvei padėjo Latvijos istorikė Madara Žgute ir Estijos istorikė Kristel Tuul.

Žmonės su laisvės sparnais

Į Baltijos kelią – susispaudę pergrūstuose autobusuose, dainuodami, susikimšę į kaimynų mašinas, nešini gėlėmis, mažais vaikais, padėję mamai paruošti pietus, kad tik spėtų į svarbų renginį. Besidaužančiomis širdimis, šventiškai nusiteikę, laisvai juokaudami, jausdamiesi unikalaus įvykio dalimi. Kelyje, nuo Lietuvos per Latviją besidriekiančiame iki Estijos sienos, susikibę rankomis, o kur jų neužteko – panaudoję diržus. Simboliškai susikibę ten, kur tuo metu buvo – kalnuose, laivuose, netgi Australijoje. Toks Baltijos kelio įspūdis išliko jo dalyvių prisiminimuose.

„Kas sugalvojo Baltijos kelią? Tai nebuvo paprasti žmonės, tai buvo žmonės su sparnais“, – sako trijų vaikaičių močiutė Jausma Podegradė iš Latvijos, savo prisiminimais pasidalijusi su #walk15 komanda.

Rugpjūčio 23 dieną, jai važiuojant į sutartą vietą, kur turėjo rankomis susikbti su kitais žmonėmis, autobusas buvo toks pilnas, kad žmonės negalėjo pajudėti. Kelias pilnas mašinų ir milicininkų, kurie neleido niekur stabtelėti, tik šaukė važiuoti į priekį. Žmonės autobuse juokavo, nes staiga užvaldė laisvės pojūtis – jau galima kalbėti, ką norisi, jau galima džiaugtis!

Visi išlipo prie Estijos sienos. „Vienoje pusėje stovėjo estai su savo vėliava, o kitoje pusėje – mes. Kas turėjo radiją, paleido visu garsu, kad galėtume visi girdėti, kas vyksta. Šalia kelio buvo namelis, iš jo išėjo jauna moteris su vaiku vežimėlyje, ir atsistojo tarp mūsų. Tada atskrido sraigtasparnis. Pažvelgiau – visi stovi, nė vienas nešoka į griovį. Sraigtasparnis paskraidė virš mūsų, apsisuko ir nuskrido. Taip gera buvo tame kelyje, tikrai buvo galima justi, kad jau, jau artėja laisvė“, – prisimena J. Podegradė, kuriai teko patirti tremtį ir laimingai iš jos grįžti.

Tuo metu vilnietė drabužių dizainerė Mona-Marija Mikalauskienė Baltijos kelią įvardija kaip didelio dvasinio pakilimo metą – tarsi tai būtų antrasis Žalgirio mūšis. Jai buvo šešiolika, kartu su šeima iš Vilniaus važiavo į Kauną, pas močiutę – šiai, išgyvenusiai du pasaulinius karus, laisvės dvelksmas buvo labai svarbus. Sausakimšame autobuse žmonės ir sėdėjo, ir stovėjo, dainavo, kalbėjo apie tuoj įvyksiantį unikalų žmonijos istorijoje įvykį ir jo neginčijamą reikšmę. Buvo nebebaisu ir šalia stovinčios iki dantų ginkluotos kariuomenės.

„Širdis daužėsi, gniaužė kvapą, bėgo šiurpuliukai… Visi su trispalvėmis, gėlių puokštėmis bėgome tekini per lauką link jau besibūriuojančiųjų plente netoli Ukmergės. Liko nedaug… kelios minutės, ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautos susikibs rankomis į vieną Meilės Tėvynei, Laisvės grandinę…“ – prisimena M. M. Mikalauskienė.

Plevėsuojančiomis trispalvėmis, džiūgaujančių, laisvų, drąsių žmonių jūroje spėjo pasidžiaugti ir jos bočius – Lietuvos partizanas, „Katalikų kronikos“ platintojas, gydytojas.

„Tai buvo unikalus dalykas“, – sako Rimvydas Tamulaitis, Kurtuvėnų regioninio parko direktorius.

Iki Baltijos kelio dienos jaunas vyras aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose. „Žmonių buvo gausybė, gal kokios penkios grandinės. Matyt, kažkur kamštis susidarė, kad toje vietoje buvo labai daug žmonių. Nuotaika buvo ypatinga, nelabai turbūt daugiau kur ir bebuvo tokia, kažkoks keistas jausmas, didelis vienybės jausmas. Važiuoja didžiuliais greičiais mašinos keturiom, penkiom eilėm, niekas nesusidaužia, niekur nei vienos avarijos…“ – prisimena jis.

Rankomis susikibo ir Karpatų kalnuose

Moksleivė Karin Koiduste iš Talino Baltijos kelio dieną su kitais žmonėmis paminėjo susikibdami rankomis kalnuose. Trylikametė tuo metu Ukrainoje, Karpatuose, dalyvavo moksleivių žygyje. „Šią svarbią dieną vyko visų grupių susibūrimas, buvo sakomos kalbos, dainuojamos patriotiškos dainos. Susikibę rankomis sukūrėme simbolinį Baltijos kelią“, – savo laisvės įspūdžiu dalijasi estė.

Svarbią dieną penkiametis Karolis Kučiauskas, tuo metu su tėvais gyvenęs Vilniuje, Šeškinėje, ruošėsi į autobusą. Tėtis buvo darbe, o mama nusprendė pasiimti sūnų pas senelę į Maišiagalą, apie 30 km nuo Vilniaus. Pro pat Maišiagalą Ukmergės plentu ėjo ir Baltijos kelias.

„Atsimenu, kad į Kelią išėjome ties Maišiagalos viaduku, kur jau buvo pristatyta galybė automobilių, o Ukmergės plente būriavosi begalinė eilė žmonių. Įsispraudėme. Iš vienos pusės stovėjo mano mama, o iš kitos teko laikytis už prakaituotos nepažįstamo dėdės rankos. Buvau kuklus vaikas, todėl nesiskundžiau.

Taip pat atsimenu virš kelio skrendantį kukurūzniką, mėtantį gėles, ir pravažiuojantį LADA devintuką, iš kurio atdaros bagažinės kyšojo filmavimo kamera ir mus filmavo. Vis ketinu nueiti į kino archyvą ir save rasti kadre. Gal dabar gera proga?“ – sako dabar Energetikos ir technikos muziejuje dirbantis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas.

Baltijos kelio atkarpa – ir Australijoje

Nors Baltijos kelias jungė Lietuvą, Latviją ir Estiją, kelios jo atkarpos susiformavo visame pasaulyje. Europos Komisijos Vertimų generalinio direktorato skyriaus vedėja. Valda Liepinia, Australijoje gimusi ir užaugusi latvė, buvo viena iš šio, kaip pati sako, virtualaus įvykio dalyvių.

„Tuo metu, kai visuose Australijos pagrindiniuose miestuose susikibome rankomis, mes, Australijos baltiečiai, jautėme, kad dalyvaujame Didžiajame įvykyje, kuriam tomis valandomis ruošėsi Baltijos šalys“, – prisimena ji.

Melburne, stovėdami ant parlamento pastato laiptų, visi susikibo rankomis ir dainavo „Bunda Baltija“, jausdami neapsakomą vienybės jausmą. Po trijų dienų Australija tapo septintąja valstybe, kuri pripažino Baltijos valstybių nepriklausomybę.

Einantis Baltijos kelio iššūkis

„Visus kviečiame dalyvauti „Einančio Baltijos kelio“ iššūkyje, kur svarbus kiekvienas jūsų žingsnis! Specialiai sukurtoje svetainėje www.3free.eu bus galima matyti visų prie iššūkio prisiregistravusių žingsnius ir tiesiogiai stebėti, kiek mes kartu nuėjome Baltijose kelių“ – kviečia #walk15 autorė V. Musvydaitė.

Einančio Baltijos kelio organizatoriai kviečia rugpjūčio 23-24 dienomis prisijungti prie iššūkio, o surinkusius per dvi dienas – 30000 žingsnių – apdovanos išskirtiniais Baltijos kelio 30–mečio diplomais. Kaip prisijungti? www.3free.eu