Ar po trisdešimties metų pavyks suburti tris Baltijos tautas?

XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, kurio pabaigą žymi Baltijos kelias, trys Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – Europos žemėlapyje nebuvo pažymėtos. Gyvąja žmonių grandine, besidriekiančia nuo Vilniaus iki Talino, estai, latviai ir lietuviai siekė parodyti, kad jų gyvenamos teritorijos yra daugiau nei integrali Sovietų Sąjungos dalis – jog Baltijos šalys yra vertos būti valstybės. „Turime suprasti, kad 1989 m. mes susikibome dėl egzistencinio tikslo – būti savimi. Šiandien tokio tikslo neturime“, – sako aktyviai Sąjūdyje dalyvavęs architektas bei legendinės roko grupės „Antis“ įkūrėjas Algirdas Kaušpėdas.

Praėjus trisdešimčiai metų trys Baltijos valstybės, rodos, tvirtai stovi ant kojų: paskelbusios nepriklausomybę, 1991 m. buvo priimtos į Jungtinių Tautų Organizaciją, o jau 2004 m. – į NATO ir Europos Sąjungą. „Esame laisvi, todėl gyvename puikiai“, – šypsosi Algirdas Kaušpėdas. Pasak jo, atsipalaiduoti vis dėlto nereikėtų, nes nepriklausomybė pateikia naujų iššūkių – pavyzdžiui, emigraciją. „Baltijos šalys nutolo viena nuo kitos, nes mūsų nebesieja bendra problema – sovietų okupacija. Mes, lietuviai, šiandien turbūt esame artimesni anglams nei latviams. Jungtinėje Karalystėje mūsų interesai didesni. Tai natūralu, bet kartu ir vaikiška, – pastebi A. Kaušpėdas, pabrėždamas, kad šiandien visuomenę suburti galėtų kitoks tikslas nei anksčiau. – Ar tai bus akcija sustabdyti klimato kaitą, ar okupantą, kuris nesitraukia iš kaimyninės šalies, ar už žmogaus teises – parodys laikas.“

Ar Baltijos kelyje dalyvavusią kartą ir šių laikų jaunimą sieja ta pati valstybės idėja?

„Nenorėčiau sakyti, kad šiandien egzistuoja kartų konfliktas dėl pilietiškumo turinio, tai – labiau nesikalbėjimas, nenoras išgirsti vieni kitus“, – sako keturioliktus metus organizuojamos ekspedicijos „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė. Pagrindinis šio projekto tikslas – išgirsti vyresniosios kartos istorijas, įsiklausyti į jų patirtis ir jas paversti naujomis, jaunam žmogui patraukliomis iniciatyvomis. Paklausta, kaip „Misijai Sibiras“ tai pavyksta, pašnekovė pateikia organizuojamos akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ pavyzdį. „Šios akcijos metu vieną parą skaitome ištremtų bei įkalintų žmonių vardus ir likimus. Eilėse stovi tiek buvę tremtiniai, tiek moksleiviai, vos pasiekiantys tribūną. Būtent ši vienybė, kuri tvyro laukiančiųjų skaityti eilėje, primena Baltijos kelią“, – sako A. Eidukaitytė.

Į klausimą, ar šiandien dviejose skirtingose, priespaudos ir laisvės, epochose išaugusios kartos galėtų paliudyti vienybę, susikibusios rankomis į žmonių grandinę, abu pašnekovai atsako teigiamai. Pasak A. Eidukaitytės, svarbiausia šiuolaikiniam žmogui sau priminti, jog laisvė nėra duotybė. Anot jos, būtų verta susikibti rankomis tam, kad parodytume, jog vieningai saugome savo laisvę. Pasak A. Kaušpėdo, nėra ko nerimauti dėl jaunesniosios kartos angažuotumo. „Jie paprasčiausiai gyvena smarkesnės konkurencijos aplinkoje ir kartais pavargsta, bet nepasiduoda. Neabejoju, jei Lietuvoje iškiltų egzistencinio lygio klausimų – jauni lietuviai pasirodytų puikiai ir atliktų savo pareigą tėvynei“, - sako A. Kaupšėdas. – Baltijos kelias pasiteisino šimtu procentu, nes ne tik paliudijo mūsų ryžtą, bet ir tautų aukštą kultūrą, visam pasauliui pademonstravo neprievartinio pasipriešinimo fenomeną. Mes tebekuriame savo valstybę, todėl Baltijos kelias liks pavyzdžiu dar kelioms kartoms“.

Rugsėjo 6-7 dienomis kviečiame apsilankyti Birštone vykstančiame diskusijų festivalyje „Būtent!”, kur Aistė Eidukaitytė ir Algirdas Kaušpėdas dalyvaus diskusijoje: „Jei jauni žmonės stotų į Baltijos kelią, ar senjorai kibtųsi su jais ranka rankon?”