Krikštonys – ypatingo grožio bažnytkaimis Lazdijų rajono Noragėlių seniūnijoje, liepą atšventęs 585 metų jubiliejų. Ko vertas vien tarp Krikštonių kalvų įsiterpusio ežero pavadinimas – Dunojus. O istoriko kunigo Jono Raitelaičio tarpukariu suprojektuota ir pastatyta balto mūro bažnyčia iki šiol stebina savita liaudies ir profesionaliosios architektūros tradicijų sinteze.
Bet šįkart po jos šventorių ilgai nesidairau, neužsuku aplankyti ir Krikštonyse poilsinę sodybą turinčio žurnalisto Audriaus Matonio – keliauju į Rytus, link Nemuno pakrantės. Anksčiau žemėlapiuose ten buvo žymimas Panemunės kaimas, o kai visi laukų ir miškų keliukai gavo gatvių pavadinimus, iš jo liko Krikštonių kaimo Panemunės gatvė, keletą kilometrų išsitęsusi lygiagrečiai Nemuno pakrantei.
Vandens šniokštimas girdisi iš tolo
Ilgai ieškoti garsiojo Krikštonių fontanuojančio gręžinio neteko – geras akis turintieji nesunkiai įžiūrės jį nuo gatvės. Tik privažiuoti visai arti nepavyks, nes tektų kirsti dailiai renovuotos poilsiautojų sodybos privačią valdą. Bet tokioje vietoje ir pėsčiomis pasivaikščioti vienas malonumas. Vandens šniokštimas girdisi iš tolo, o iš vamzdžio jis veržiasi tokia stipria srove, kad delnu užspaudęs neišlaikysi. Ką ten delnu, visi bandymai gręžinį kaip nors užsandarinti iki šiol buvo nesėkmingi – prasiverždavo išdraskydamas vamzdžius ir toliau tekėjo į Nemuną. Tai čiabuviams beliko jį apdėti akmenimis, įrengti medinius laiptus, kad koks smalsuolis sprando nenusisuktų, ir susitaikyti su mintimi, kad didžiausias Lietuvos žemės gelmių turtas beprasmiškai teka į Nemuną. O jei suskaičiuotumėm, kiek per 30 metų jo per žmonių aplaidumą be jokios naudos nutekėjo, gal ir pusę Afrikos pagirdyti užtektų.
Lietuvos geologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas aiškino, jog tokie „fontanai“ atsiranda tada, kai gręžiant gręžinius kertami arteziniai vandeningieji sluoksniai, iš viršaus ir apačios dengiami molingais sluoksniais. Iš jų išsiveržęs vanduo pakyla virš žemės paviršiaus keletą ar net keliasdešimt metrų.
Panemunės gyventojai prisimena: norėta nutiesti vandentiekį
Kitapus gatvės, ant kalvos po šimtametėmis liepomis stovinčio autentiško namo su stebėtinai gerai išsilaikiusiais medžio drožiniais kieme matau judančias žmonių ir žirgų figūras – bus proga paklausti, ką apie savo „fontaną“ galvoja Penemunės senbuviai.
Artūras Bubnelis kaip tik toks ir yra – kilęs iš šitų įspūdingo grožio vietų, gyvena Kaune, bet vasarą sugrįžta į tėviškę ir save vadina „pusiau poilsiautoju“. Neįgaliojo vežimėlyje įkalintas vyras rado originalų būdą prižiūrėti savo erdvaus kiemo veją – pasiskolino iš ūkininkaujančių kaimynų porą žirgų, kurie nuėda žolę lygiau už bet kokius prietaisus.
„Tą gręžinį darė pačioje kolūkinių laikų pabaigoje 1988 ar 1989 metais. Norėjo vienai Krikštonių gatvei, tada vadintai Kalninės linijos gyvenviete, atvesti vandentiekį. Jau ir vamzdžius spėjo iki miško pakloti, bet kai kolūkiai sugriuvo, taip ir liko neužbaigta“, – pasakojo A. Bubnelis.
Jo teigimu iš pradžių gręžinys buvo užsandarintas, bet po keleto metų srovė nurovė sklendę.
„Taip beveik 30 metų ir bėga. Šiais metais seniūnija jį vėl bandė sandarinti, bet nelabai sėkmingai – teka toliau“, – kalbėjo A. Bubnelis.
Paklaustas, ar taip ilgai besitęsiantis požeminių vandenų nutekėjimas į Nemuną nepakenkė Panemunės sodybų šuliniams, vyras suabejoja: gal vandens kiek ir sumažėjo, bet šaltiniuotoje Nemuno terasoje jo dar niekas nepristigo.
„Mano šulinyje trys žiedai, vienas iš jų net dabar, per sausrą, pilnas vandens“, – sakė panemunietis.
Gręžinį perėmė savivaldybė
Elektroninėje teismų sistemoje nesunkiai aptikau bylą, kurioje Lazdijų rajono savivaldybės administracija 2014 m. prašė teismo artezinį gręžinį pripažinti bešeimininkiu turtu. O prieš tai, siekdama nustatyti statinio savininką, nuo 2011 m. vietinėje ir nacionalinėje spaudoje kvietė atsiliepti galimus jo savininkus, bet niekas neatsiliepė ir nepareiškė nuosavybės teisių į šį turtą. Teismas leido savivaldybei perimti gręžinį, bet ir po to vanduo, kuriam tie nuosavybės reikalai nė motais, šniokšdamas tebetekėjo į Nemuną.
Dabartinis aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, dar būdamas Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku, domėjosi gręžinio likimu. Rajoniniam laikraščiui „Lazdijų žvaigždė“ 2018 m. rugsėjį Seimo narys sakė, kad tai, ką jis pamatęs Krikštonyse – „didžiausias neūkiškumo pavyzdys“.
Po savivaldos rinkimų neišspręstą Krikštonių gręžinio problemą paveldėjo naujoji rajono valdžia. Rugpjūčio 1 d. rajono merė Ausma Miškinienė susitiko su aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika ir kancleriu Arminu Mockevičiumi. Po susitikimo paskelbta, kad be kitų problemų „aptartas ir „Krikštonių fontano“ likvidavimo arba pritaikymo visuomenei klausimas“.
„Susitikime su K. Mažeika buvo aptarta „Krikštonių fontanu“ vadinamo gręžinio problema ir galimi jos sprendimo būdai. Svarbu tai, kad gręžinys atviras ir stipria srove trykšta jau daugybę metų. Visi bandymai jį likviduoti iki šiol buvo nesėkmingi. Aplinkos ministras paragino kuo skubiau imtis ryžtingų veiksmų ir išspręsti šią problemą. Jei tikrai nėra galimybių sustabdyti trykštančią srovę gręžinį konservuojant ir tamponuojant, ją reikėtų saugiai nukreipti į Nemuną arba pritaikyti gyventojų poreikiams“, – pasakojo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė viešiesiems ryšiams Gintarė Varnelienė.
Pasak jos, kol kas gręžinio likvidavimo kaina nėra žinoma, bet šiuo metu atliekami reikalingos investicijos dydžio skaičiavimai. Jeigu bus nuspręsta ne likviduoti gręžinį, o jį pritaikyti jį gyventojų reikmėms, tai reikalingos investicijos, pasak vyr. specialistės, priklausys nuo projekto sudėtingumo bei įgyvendinimo terminų.
„Iki šiol sprendžiant šią įsisenėjusią problemą nebuvo svarstyta galimybė gręžinį pritaikyti gyventojų reikmėms. Nebuvo klausiama ir gyventojų nuomonės. Dabartiniams Lazdijų rajono savivaldybės vadovams itin svarbi vietinės bendruomenės nuomonė gręžinio pritaikymo visuomenei klausimu, tad planuojama organizuoti diskusiją su gyventojais. Atsižvelgus į diskusijų rezultatus būtų svarstomas tikslus problemos sprendimo būdas“, – teigė G. Varnelienė.
