Kad žinia nebūtų vien nugirsto gando vertės, ją reikia patikrinti. Todėl išsiruošiau į Kapčiamiesčio girią, kurią rečiau, negu Varėnos rajono miškus, pasiekia savaitgaliais į sodybas suvažiavę grybautojai iš didžiųjų miestų.
Pirmas baravykas
Kur dar pernai galėjau palikti automobilį ir nešinas pintine jau pradėti dairytis grybų, šiemet kertamas miškas. Gerai tik kad medienos ruošos įmonės bent jau nepagailėjo žvyro jų sunkios technikos išmaltiems miško keliukams. Taip beveik nė karto nepalietęs kelio provėžų automobilio dugnu pasiekiu vietą Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, kur kasmet anksčiausiai prisirenku jei ne baravykų, tai bent voveraičių.
Naktį lijo ir žolė dar kur ne kur drėgna, bet vos tik aukščiau pakyla saulė, perdžiūvę spygliai ir samanos traška po kojomis taip, lyg sausra dar nebūtų pasibaigusi. Ant žemyninių smėlio kopų išaugę pušynai drėgmės pertekliaus nepajustų, net jeigu be pertraukų lytų kelias savaites iš eilės. O dabar užslenka debesis, vieną šilo kampą palaisto, o kitam, žiūrėk, ir neteko. Net ir ten, kur lyta, vanduo akimirksniu susigėrė ir vėl sausa.
Pirmąsias voveraites raunu iš žalių samanų vos už kelių žingsnių nuo tos vietos, kur palikau automobilį. Bet apie jų dygimą skaitytojams pranešiau jau prieš mėnesį, dabar reikia šio to ypatingo – pirmojo baravyko. Reikia – bus. Atidžiai dairausi pasiekęs vietą, kur retas, bet dar nebrandus pušynas ribojasi su pelkę primenančiu drėgnu lapuočių mišku. Ir štai jis, jau senokai prasikalęs pro samanas ir aukštai iškėlęs rudą kepurę, kad tik nepražiopsočiau, manęs jau laukia. Klaupiuosi prieš baravyką ant kelių, lyg pagonis prieš kokią miško dievybę, kad pirmiausiai jį nufotografuočiau.
Jei yra vienas, turėtų būti daugiau, mažesnių. Slampinėjau apie radimvietę ratais ir vingiais – nėra.
Gal po samanom dar visai maži slepiasi, bet juk nesu koks šernas, kad jas knisti pradėčiau. Todėl likusią pintinės erdvę pamažu pildau voveraitėmis vis patikrindamas, ar vietose, kur solidesni grybai augo pernai ir užpernai, dar nieko nėra. O kai voveraičių pripjaustau tiek, kiek užteks šeimos vakarienei, prisėdu ant kelmo tarp mėlynių uogienojų.
Iki Joninių atrodė, kad mėlynės šiemet bus visai prastos, ne didesnės už juodojo pipiro grūdą, bet po Septynių brolių miegančių lietaus jau randasi didesnių, kurių saują burnon susivertus kaip mat troškulys pradingsta. Bet geriausia jį malšinti bruknėmis, užtenka vos kelių saldžiarūgščių uogų. Pirmosios jau prisirpo, bet dauguma raudonuoti pradės ne anksčiau kaip po savaitės.
Supirkėjai dar nė kainos nenustatė
Pirmasis baravykas jau suvalgytas ir giriai padėkota, tai parūpo sužinoti, kaip sekasi kitiems grybautojams. Tai geriausiai žino ir papasakoti nevengia mano jau ne kartą kalbintas Leipalingio grybų supirktuvės šeimininkas Dainius Šidlauskas. Jo supirktuvės lentoje užrašytos tik voveraičių ir mėlynių kainos. Už kilogramą voveraičių moka 5 eurus, o rankomis rinktų mėlynių – 3.
„Apie baravykus šiemet iš tamstos pirmą kartą girdžiu. Atsiranda ūmėdžių, o baravykų net supirkimo kainos niekas neklausė. O vakar tai net voveraičių niekas nepririnko, tik iš Veisiejų parsivežiau dėžę uogų ir dėžę grybų“, – sakė D. Šidlauskas.
Jo teigimu, voveraitės pradėjo gausiai dygti Baltarusijoje, tai Varėnos perdirbėjams užsidaryti neteks.
„Baravykai prasideda tada, kai juos pradeda pirkti Šalčininkai, Eišiškės, Lavoriškės, tada jau galim ruoštis ir domėtis kainomis ir mes. Tai jau žinau, kad po kokių 7 dienų ir man atneš“, – kalbėjo supirktuvės šeimininkas.
Pernai ankstyvąsias voveraites D. Šidlauskas taip pat supirkinėjo po 5 eurus už kilogramą, o vėliau kaina krito iki 4. Baravykai, priklausomai nuo rūšies, kainavo nuo 1 iki 3 eurų už kg.
