Kalvos ir vingiai
Tiems, kurie įpratę prie tiesių ir nuobodžių magistralių, vingiuoti ir kalvoti Aukštaitijos keliukai turėtų atrodyti labai neįprastai. Tačiau veikiausiai tokia dinamiška kelionė juos turėtų sužavėti. Aukštyn - žemyn, aukštyn - žemyn, o iš abiejų pusių plyti iš pirmo žvilgsnio neaprėpiami rapsų, žirnių kalvoti laukai. Tokiais į atmintį įsirėžiančiais momentais supranti, kad Lietuva tikrai yra labai graži šalis, su nuostabia gamta ir dar nuostabesniu kraštovaizdžiu. Atrodo, jog per laukus būtų kas šukomis perėjęs – tvarkingos, tarsi sulygintos, kad nė viena žolelė per aukštai nekyšotų, kalvos.
Tokie unikalūs vaizdai akį džiugina iki pat Palūšės, kur buvo mūsų pirmoji stotelė. Čia vienoje pusėje tyvuliuoja Lūšių ežeras, o kitoje ant kalnelio stovi Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia. Ji pastatyta 1757 m. ir yra seniausia medinė bažnyčia Lietuvoje. Šalia bažnyčios archeologų pastangomis atkurta akmens amžiaus gyvenamojo būsto ir pilkapio ekspozicija.
Atvykus į Palūšę mus pasitinka Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijų vadovas Gedas Kukanauskas. Mat čia, Palūšėje, įsikūrusi Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija.
Trumpai aprodęs direkcijos apylinkes, vadovas patraukia link prieplaukos, kurioje prišvartuotos kelios valtys. Viena jų, pasirodo, bus kita mūsų transporto priemonė, nes iki Ladakalnio, vieno garsiausių Aukštaitijos lankytinų objektų, keliausime vandeniu.
Rodydamas į valtį, G. Kukanauskas pasakoja, kad, norėdama atgaivinti turizmą Palūšėje, parko direkcija su gyventojų iniciatyva ir pagalba turistams šiemet pradėjo siūlyti naują pramogą – kelionę laivu iki Ladakalnio. Keli žmonės, kurie turi laivelius, pasiryžo avantiūrai ir iš anksto susitarus plukdo žmonių grupeles.
Basomis per mišką
Kelionė baigėsi, kai priplaukėme Ladakalnį. Tai 176 m aukščio virš jūros lygio kalnas, stūksantis Šiliniškų gūbrio kalvų grandinėje, kuri lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu.
Išlipę iš valties basomis per miškelį patraukėme ant kalno. Eiti reikėjo nedaug, tačiau kelias buvo pakankamai status. O užlipus atsivėrė nuostabi Aukštaitijos panorama. Vienoje pusėje – miškai, kitoje – ežerai. Tai ir yra tikrasis Aukštaitijos grožis: joje telpa ir sausuma, ir vanduo.
Pasigrožėjus kvapą gniaužiančiais vaizdais, patraukėme link Ginučių ir Papiliakalnės piliakalnių, kurie apipinti legendomis. IX – XII a. archeologijos paminklas įrengtas ir naudotas gynybai jau I tūkstantmetyje po Kr.
Piliakalnių kompleksas įrengtas aukšto, masyvaus, pailgo Šiliniškių gūbrio vidurinėje dalyje. Manoma, jog čia XIII – XV amžiuose stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H.Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Spėjama, kad XIII a. pilį valdė Mindaugo seserėnas Lengvenis. Ant piliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona.
Šeimininkas – velnias
Ir tai dar ne viskas, ką galima aplankyti Aukštaitijos nacionaliniame parke. Jau persėdę į žemės transportą – automobilį, patraukėme link Ginučių vandens malūno. Nors mūsų kelionė vyko paprastą darbo dieną, tačiau šalia Ginučių vandens malūno driekėsi turistų, norinčių susipažinti su malūno legenda – kipšu, eilė.
Ginučių vandens malūnas – vienintelis iš šešių (Minčios, Ginučių, Pakretuonės, Pakaso, Gaveikėnų ir Brukninės) parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą, yra Ginučių vandens malūnas. Jis veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė – metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai. 1978 m. parko administracija restauravo malūną: perstatė sienas ir perdengė stogą. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę, o buvusiuose malūnininko apartamentuose įrengti poilsiautojams skirti kambariai, kuriuose dažnai
apsilanko pats Ginučių malūno velnias.
Apsilankę ten, kur gyvena kipšas, toliau nusprendėme patraukti į kiek šventesnę vietą – prie Medžiukalnio šaltinio. Vietiniai gyventojai čia dažnai atvyksta pasisemti tyro šaltinio vandens. Medžiukalnio šaltinio versmė yra maždaug 155 – 160 m. virš jūros lygio. Šaltinis trykšta išties su didele energija, nes į žemės paviršių jis prasimuša beveik pačioje kalvos viršūnėje. Šį šaltinį vietiniai žinojo nuo seno. Jie pasakoja, jog užtekdavę išgerti vieną stiklinę ir visą dieną nejausdavai nei troškulio, nei alkio. Versmė yra maždaug 160m virš jūros lygio, o vandens lygis artimiausiame Dringio ežere - tik 138,5 m virš jūros lygio.
Ąžuolą galiūną įveikė audra
Atsigaivinę pakeliui užsukome susipažinti su vietos garsenybe – Trainiškio ąžuolu. Jis augo ant Baluošo ežero kranto įsikūrusiame Trainiškio kaimelyje. Specialistų manymu, jam galėjo būti 700 – 800 metų. Kamieno apimtis – 6,1m, o aukštis – 23m. Trainiškio ąžuolas minė laikus, kai Lietuvoje ošė šventų ąžuolų giraitės. Deja, 2016 m. spalio 5 d. ažuolą nulaužė vėtra. 2017 metų pavasarį greta senolio kelmo pasodintas jaunas ąžuoliukas išaugintas Kėdainių miškų urėdijos medelyne iš įskiepyto Trainiškio ąžuolo ūglio.
Nors norėjome dar paviešėti Aukštaitijoje, artėjo vėlus vakaras, tad teko traukti namo. Paskutinis mūsų objektas, kuriuo vainikavome nepaprastą pažintį su Aukštaitija, buvo Šiliniškių apžvalgos bokštas. Bijantiems aukščio, šis bokštas yra tikras iššūkis, tačiau įveikus savo baimę atsiveria visa Aukštaitijos panorama. Nuo Šiliniškių bokšto matyti ir Ladakalnis, ir Ginučių bei Papiliakalnės piliakalniai. Taip pat visa gausybė nuostabių Aukštaitijos ežerų, kaip jie įteka vienas į kitą.
Aplankius Aukštaitiją, užplūdo nenumaldomas noras taip apkeliauti visą Lietuvą, išnaršyti gražiausius jos kampelius. Ir įrodyti, kad mūsų šalis, nors ir ne Turkija, yra unikali savo gamta, kraštovaizdžiu ir, žinoma, istorija bei legendomis.
