10 metų Basanavičiaus gatvėje grojantis muzikantas: lietuvių muzikinis skonis, švelniai pasakius, yra prastas

Vienas iš Palangos Jono Basanavičiaus gatvės akcentų – ten susirinkę performeriai. Vieni stovi su papūgomis ir siūlo nusifotografuoti, kiti piešia karikatūras, bet geriausiai matomi ir girdimi – muzikantai. Vienas iš jų yra Regimantas, kuris jau 10 metų groja šioje gatvėje.

Gatvės muzikanto dalia – liga

Regimantą išvydome grojantį sintezatoriumi. Užkalbinus muzikantą, šis šiek tiek pasimetė. „Labai blogu laiku atėjote. Pirmą kartą groju šiuo daiktu“, – mosteldamas ranka į sintezatorių sako vyras.

Vėliau sužinome, kad Regimantas daug mieliau groja smuiku. Tačiau šį kartą jis nusprendė išbandyti ką nors naujo.

Pasiteiravus, kiek jis metų groja, vyras nusijuokia. „Groju nuo 5 metų. O man jau daug metų, tai pusę amžiaus tikrai groju. Iš Amerikos grįžau prieš 10 metų. Tai nuo tada ir groju J. Basanavičiaus gatvėje“, – tikina jis ir priduria, kad į Palangą persikėlė gyventi, kad turėtų, ką veikti.

Gatvės muzikanto dalią jis vadina liga. „Jei ta bacila kartą susirgai gyvenime, tai ir viskas. Grosi. Kažkada grodavau ir keliaudavau po pasaulį už dyką. Dabar gatvės muzikantai negali važiuoti po pasaulį, nes neturi už ką. Aš nuo 1968 iki 1999 važiuodavau bent kartą per metus į užsienį“, – sako Regimantas ir priduria, kad Europoje liko neaplankyta tik Albanija.

Pasiteirauju, ar jis grojo ir Amerikoje. Pasirodo, muzika buvo tik dalis jo veiklos už Atlanto. „Amerikoje dirbau statybose, vidutiniškai dirbdavau 7 dienas iš eilės po 12 valandų. Ir grojau vargonais bažnyčioje. Buvo nuostabus darbas, bet man Amerika absoliučiai netinka kaip šalis. Man patinka maži miesteliai, negaliu pakęsti didelių miestų“, – tikina jis.

Per 2 valandas – 5 eurai

Žmonės, sako jis, yra dosnūs pagal galimybes. „Iš muzikavimo gatvėje, praktiškai, neįmanoma pragyventi. Vadinkime tai malonumu. Jei sezonas būtų pusės metų trukmės...o, būtų gerai“, – susimąsto jis.

Vyras jau groja dvi valandas ir parodo, kad spėjo surinkti 5 eurus. Tačiau tai visai jo neliūdina – priešingai, jo veide didelė šypsena.

Stebėti, kokia muzika patinka žmonėms yra vienas iš Regimanto malonumų. Tačiau, sako jis, jei jo draugai muzikantai išgirstų, ką jis kartais groja, tektų raudonuoti. „Gal tik vienas procentas įvertina gerą muziką. Bet man įdomu stebėti žmones. Kai tik užgroju saldžią melodiją, tai iškart žmonės sustoja. Tokia ta vyresnioji karta. Bet jie užaugę klausydami melodijų“, – sako muzikantas.

Tačiau vyras žeria ir kritikos. „Mes esame unikali tauta. Unikali blogąją prasme, nes lietuvių muzikinis skonis, švelniai pasakius, yra prastas“, – sako jis. Tačiau muzikantas sutinka, kad kiekvienas laikotarpis turi savo savitumą.

Pasiteirauju, kokie muzikantai jam labiausiai patinka. „Manau, kad turime gerų muzikantų, pavyzdžiui, Povilas Jaraminas. Iki estų mums toli, bet kaip prisivyti latvius?“, – svarsto jis.

Pinigai gerai dalinasi tik iš vieno

Grojimas gatvėje, anot Regimanto, neturi taisyklių, tačiau yra etikos normos. „J. Basanavičiaus gatvėje nėra mados, kad vienoje vietoje susiburs du muzikantai. Pinigai labai gerai dalinasi tik iš vieno“, – juokiasi jis.

Gatvės muzikantas pasidalina ir vienu nutikimu. „Kaip matot, aš esu pririštas prie šitos kavinės, nes iš jų gaunu elektrą. Tai ir sėdžiu. O jei čia šalia manęs ateina žmogus, kuriam nereikia elektros, jis nepririštas, jis gali nueiti ir 200 metrų, kad nebūtų diskomforto. Jaunesniems tai per daug sudėtingas dalykas.

Turėjau incidentą su gatvės šokėjais. Vyrai šoka profesionaliai, labai puikus kolektyvais. Bet mūsų laikais jie būtų išvadinti chamais“, – pasakoja Regimantas.

Problema kilo, sako muzikantas, kai šokėjų kolektyvas pradėjo savo pasirodymą prie pat Regimanto. Vyras pamena, kad ne tik jų muzika nustelbė jo atliekamus kūrinius, bet ir žmones šokėjai persiviliojo.

„Bandai kalbėti, tartis, bet žodis po žodžio ir viskas gali virsti konfliktu. Per daugybę metų tai buvo pirmas kartas. Sakau, paeikite šimtą metrų, koks jums skirtumas, kur šoksit. Sako ne“, – su kartėliu balse Regimantas atsimena incidentą.

Pasiteirauju, kaip išsisprendė kilęs konfliktas. „Mano karta sako: duok durniui kelią. Gatvės muzikantai neturi susitarimų, bet turi etiką. Jaunesni atlikėjai dar to nesupranta“, – šypteli jis.

Atlikėjas sutinka nusifotografuoti, bet pareiškia, kad šalia sintezatoriaus nesifotografuos – smuikas to tikrasis instrumentas.