Kelionė dviračiu po Kuršių nerijos nacionalinį parką – puiki proga aplankyti idomiausias ir gražiausias Kuršių nerijos vietas, susipažinti su jos gamta, kraštovaizdžiu, gyvenvietėmis.
Maršrutas eina miškingomis vietovėmis, čia nėra didelių įkalnių ir nuokalnių, uždraustas autotransporto eismas, todėl net pradedančiam dviratininkui ja važiuoti lengva ir saugu. Palei taką įrengtos trumpalaikio sustojimo vietos. Informacija apie šalia esančius lankytinus objektus ir vietoves pateikiama informaciniuose stenduose, kurie išdėstyti visų gyvenviečių prieigose.
Geriamu vandeniu pasirūpinkite prieš kelionę, nes jo nusipirkti galėsite tik gyvenvietėse. Dviračių maršrutas sužavės jus, nes yra pats įspūdingiausias Lietuvoje.
Kelionė prasideda keltu iš Klaipėdos centro į Kuršių neriją. Krykštaujančių kirų palyda primins, kad Klaipėda – jūrinis miestas, kuris didžiuojasi savo jūrų muziejumi - akvariumu ir delfinariumu. Nesvarbu ar į Kuršių neriją vyksite automobiliu, dviračiu ar planuosite pasivaikščioti, kiekviena kelionė prasideda keltu. Tai ne tik vienintelis būdas patekti į Kuršių neriją, bet ir smagi pramoga.
Iškart išlipus iš kelto, prieš pasukant Nidos kryptimi, siūlome dar pasidairyti po Smiltynės apylinkes.
Be turbūt populiariausių lankytinų vietų, minėtų Jūrų muziejaus – akvariumo ir Delfinariumo Smiltynėje yra ir kitų, nemažiau įdomių ir vertų aplankyti vietų. Viena jų Etnografinė pajūrio žvejo sodyba.
1979 m. Kopgalyje buvo įkurta Etnografinė pajūrio žvejo sodyba. Ji pastatyta pagal XIX – XX a. pab. Šventosios, Palangos apylinkių pajūrio žvejų sodybas. Jos nepasižymėjo statinių gausa, dažniausiai būdavo 2–3 pastatai. Etnografinėje pajūrio žvejo sodyboje atkurti visi pajūrio sodybų ūkiniai bei gyvenamieji statiniai. Čia atspindėtas pasiturinčio žvejo – auginusio gyvulius, dirbusio žemę ir žvejojusio – sodybos kompleksas: gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, pirtis, rūsys, rūkykla, kartys tinklams džiauti bei žuvims džiovinti.
Visai šalia etnografinio kaimo įrengta Žvejybinių laivų aikštelė. Senųjų žvejybos laivų aikštelėje yra pristatomi didžiausi Jūrų muziejaus eksponatai. Vidutiniame žvejybos traleryje „Dubingiai" veikia ekspozicija apie sovietmetį „Ilgas reisas".
Vidutinis žvejybos traleris „Dubingiai“ sveria net 330 tonų. Šis jūrų galiūnas buvo pastatytas 1961 m. Klaipėdos „Baltijos“ laivų statykloje ir garsėjo puikiais laimikiais. 1972 m. pasiekė rekordą – per reisą sugavo net 30 tonų žuvies. Į Senųjų žvejybos laivų aikštelę laivas buvo įkeltas 1986 metais. Aikštelėje taip pat eksponuojami plieninis tralbotas „PTB–7167“, mažasis žvejybos traleris „Kolyma“ (MŽT–90).
Smiltynės Kurhauzas dar vienas išskirtinis objektas šio maršruto pradžioje. Jis buvo pastatytas 1901 m. Tai įspūdingas dviejų aukštų su monsarda pastatas, tūriu ir savita architektūra labai ryški pietinės Smiltynės dalies dominantė. Jame buvo 60 kambarių viešbutis, sode veikė restoranas, marių pakrantėje kavinė. Kurhazas – fachverkinės architektūros, primenantis kai kuriuos Klaipėdos senamiesčio statinius. Iki Antrojo pasaulinio karo kurhauzas buvo žymus kultūros centras Smiltynėje. Jame rengti muzikos vakarai, žymių to meto atlikėjų rečitaliai, veikė ruletė. Pirmajame pokario dešimtmetyje kurhauze buvo įrengti butai. Vėliau, didėjant Smiltynės rekreacinei reikšmei, gyventojai iškelti, atidarytas „Klaipėdos“ viešbučio filialas ir kavinė „Smiltynė“.
Norėdami pasitikslinti informaciją ar sužinoti daugiau apie Kuršių neriją ir čia teikiamas paslaugas užsukite į Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų centrą.
Toliau maršrutas veda per Kuršių nerijos nacionalinį parką, kurį Jungtinių tautų organizacija UNESCO pripažino kaip vieną iš unikaliausių Baltijos jūros regiono gamtos ir kultūros paveldo objektų. Kuršių nerijos kraštovaizdis – tai gamtos ir žmogaus susitarimo pasekmė. Čia labiausiai žavi tarp pušynų įsiterpusios vėjo pustomos smėlio kopos, nuo kurių atsiveria nuostabūs vaizdai į Baltijos jūrą ir Kuršių marias.
Kitas rekomenduojamas maršruto objektas „Meškos galvos“ apžvalgos aikštelė. 1892 m. šiose vietose buvo pastatyti laikini barakai miško sodintojams. Kopos šiose vietose baigtos želdinti 1895 m., vėliau čia veikė miško priežiūros tarnyba, pasienio užkarda, gyveno darbininkai. Ant kopų gūbrio yra automobilių stovėjimo aikštelė, o šiaurinėje jos pusėje iškyla aukščiausia apylinkės kopa, dabar vadinama Meškos galva (35,7 m.). Nuo jos atsiveria įspūdingas vaizdas į jūrą ir marias.
Nuo šios apžvalgos aikštelės dviračių takas kurį laiką keliautojus veda nerodydamas jiems nei Kuršių marių, nei jūros. Tačiau įveikus keletą kilometrų vėl pasuka ir kviečia važiuoti pajūriu. Tačiau, kaip tik šioje vietoje yra vieta, kurioje pats laikas nusukti nuo maršruto linijos ir užsukti į darvieną, nuostabų Kuršių nerijos gyvenvietę – Juodkrantę.
Ant 53 m. aukščio iškilusio Raganos kalno Juodkrantės švyturys buvo pastatytas 1953 m. Švyturio bokštas metalinis, keturkampis, apatinė jo dalis ažūrinė, viršutinė apkalta šviesiomis lentomis. Švyturyje įtaisytas šviečiamasis įrenginys, kurio baltos spalvos signalai (3 sekundes dega,5 sekundes nedega) matomi iš 18 jūrmylių (apie 33 kilometrų) atstumo. 19,7 m aukščio Juodkrantės švyturys tebenaudojamas kaip navigacinis įrenginys ir veikia bendroje grandinėje su kitais jūriniais Lietuvos švyturiais.
Didžioji Raganų kalno skulptūrų dalis išdėstyta aplink vaizdingąjį Eglių slėnį (vok. Tannental). Šis slėnis – natūralus miško amfiteatras, suformuotas parabolinių kopų, taip pat ir Ievos kalnas buvo vieta, kur nuo XIX a. pabaigos kasmet per Jonines suplaukdavo minios (iki 1000 žmonių) lietuvininkų iš kito marių kranto pasimelsti mistiškoje atmosferoje ir paviešėti populiariame Juodkrantės kurorte. Ši tradicija buvo ypač gaji iki Pirmojo pasaulinio karo, bet ji tęsėsi ir tarpukaryje.
1979 m. sukviestus Raganų kalno kūrėjus – medžio drožėjus ir kalvius iš visos Lietuvos, įkvėpė parabolinių kopų šlaitų apaugusių šimtametėmis pušimis, eglėmis kraštovaizdžio grožis ir mistinė atmosfera, paskatinusi įkūnyti medžio skulptūrose pasakų ir legendų personažus. Per daugelį metų ekspozicija buvo vis papildoma naujais darbais, o gamtos jėgų neatlaikiusios skulptūros restauruojamos arba keičiamos naujomis.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija kviečia susipažinti su nerijos medžiais ir krūmais, bei maloniai pasivaikščioti dendrologiniu taku. Šis 1600 m ilgio pažintinis takas įrengtas šiaurinėje Juodkrantės gyvenvietės dalyje, ties Gintaro įlanka. Keliaudami juo, susipažinsite su „medžio biografija", aplankysite 12-os raudonųjų ąžuolų žiedą. Šiame take kadaise augo didžiulė liepa, apie kurią tik pasakojimai išliko. Vadino ją Griekų liepa. Dabar šioje vietoje auga pasodinta maža liepaitė. O netoliese ošia įspūdingas Griekų daubos miškas. Ypač gražiose vietose, kurios tiks atokvėpiui ir apmąstymams įrengti suoleliai. Čia galėsite tiesiog pasimėgauti gamtos garsais.
Taip pat dendrologiniame take yra įrengta įspūdinga garsų gaudyklė, primenanti megafoną. Ši trijų metrų aukščio ir tiek pat ilgio medinė garsų gaudyklė turi siaurąją ir plačiąją angas. Pridėjus ausį prie siaurosios angos ar įžengus į plačiąją galima klausytis „sugautų“ miško garsų bei mėgautis supančia aplinka. Tačiau tam penkių minučių neužteks, įžengus į plačiąją gaudyklės angą, reikėtų pabūti apie pusvalandį, tuomet išgirsite daugybę plika ausimi nepagaunamų miško garsų.
Vienas ryškiausių objektų – Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia. Juodkrantės bažnyčios istorija labai įdomi. Viena bažnyčia buvo užpustyta, kita sudegė. Tuo tarpu 1885m. buvo pašventinta naujoji ir mūsų dienų sulaukusi, Berlyno architekto F. A. Stulerio projektuota neogotikinė bažnyčia. Krucifiksą bei dvi žalvarines žvakidescpadovanojo Vokietijos imperatorienė, Prūsijos karalienė Augustė Viktorija. Atgimimo laikotarpiu bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir nuo 1989m. čia vėl vyksta pamaldos. Joje meldžiasi ir katalikai.
Taip pat pasigrožėkite Vėtrungių galerija ar užsukite į miniatūrų muziejų.
Dar viena gerai žinoma ir išskirtinė vietą Juodkrantėje – tai didžiausia ir viena seniausių Lietuvoje žinomų pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija. Šią koloniją žmonės stebi net nuo XIX a. pabaigos. Šiuo metu čia yra apie 2000 didžiųjų kormoranų ir virš 500 pilkųjų garnių lizdų. Vasario pirmoje pusėje Kuršių nerijoje pasirodo pirmieji kormoranai, o vėliau parskrenda ir pilkieji garniai. Kovo gale kolonija atgyja. Paukščiai dalijasi ir tvarko senus lizdus, krauna naujus. Neužilgo poros pradeda perėti. Garniai ir kormoranai maitinasi žuvimi. Garniai ilgomis kojomis braido po marių seklumas ir laukia užsižiopsojusios žuvelės, tuo tarpu kormoranai gaudo žuvį nardydami. Rudenį viskas ištuštėja, kolonijoje įsivyrauja tyla iki kito sezono. Didžiųjų kormoranų ir pilkųjų garnių kolonijos pakraštyje įrengta nauja stebėjimo aikštelė. Tai viena didžiausių šių paukščių kolonijų visoje Europoje ir didžiausia bei seniausia šių paukščių perimvietė Lietuvoje.
Po apsilankymo Juodkrantėje norint tęsti kelionę Nidos link reiktų grįžti į dviračių taką (pažymėtas linija žemėlapyje). Dar keletą kilometrų maršrutas veda Baltijos jūros pakrante, važiuojant dviračiu tarp kopų vis išnyra ir pasirodo Baltijos toliai. Vėliau takas stačiu kampu pasuka marių, o tiksliau kelio Smiltynė-Nida link. Vingiuodami dviračių taku, einančiu šalia pagrindinio Kuršių nerijos kelio, pasiekiame kitą maršruto objektą – Naglių gamtinio rezervato pažintinį taką.
Naglių gamtinio rezervato tikslas – išsaugoti unikalų Naglių kraštovaizdžio apylinkės gamtinį kompleksą su išpustytų kupstuotųjų (pilkųjų) kopų didžiojo gūbrio, jo pašlaitėje esančių kupstynės ir rumbių, Agilos ir Lydumo kyšulių (ragų), miškingos kauburiuotosios pajūrio palvės, pajūrio apsauginio kopagūbrio ir smėlynų ruožais, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių radavietėmis, Europos bendrijos svarbos buveinėmis, dalyje teritorijos užtikrinant natūralaus gamtinių procesų vyksmo sąlygas.
Norėdama supažindinti lankytojus su Naglių gamtos rezervato Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija specialiai lankytojams nutiesė pėsčiųjų taką per Pilkąsias kopas Kuršių marių link. Jis įrengtas nuo automobilių stovėjimo aikštelės, 31 kelio Smiltynė–Nida kilometre. Čia pamatysite pilkąsias ir baltąsias kopas, stiprių vėjų išpustytas daubas, retų Raudonosios knygos augalų, sužinosite, kokias paslaptis saugo didieji smėlynai. Eidami taku pakilsite ant didžiojo Kuršių nerijos kopagūbrio, nuo jo atsivers įspūdinga panorama į Baltijos jūrą ir Kuršių marias.
Dėmesio: birželio - rugsėjo mėn. tako lankymas mokamas, kaina - 2 Eur.
Toliau keliaudami dviračių taku pervažiuojame į kitą Kuršių nerijos pusę ir kelionę tęsiame jau Kuršių marių pakrante. Maršrutas eina per dar dvi gražias ir ramias gyvenvietes – Pervalką ir Preilą. Jose nerasite lankytinų vietų gausos, bet galėsite pasidžiaugti ramybę, gamta. Palei taką įrengta nemažai paukščių stebėjimo vietų, bokštelių. Iš jų gražėtis šios unikalaus Lietuvos kampelio gamta ir grožiu dar patogiau.
Išvažiavus iš Preilos ir dviračių taku nuvažiavus kelis kilometrus dešinėje pasimato įspūdingas vaizdas. Išskirtinė, medžiais apauguusi kalva – Vacekrugo kopa. Tai aukščiausia Kuršių nerijos kopa, siekianti 67,2 m. aukštį. Jos pavadinimas kilęs nuo kuršiško „vece“– „senas“ ir „kruogs“ – „smuklė“, primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę. Visa kopa apaugusi kalninės pušies masyvais. Kalnine pušimi buvo apželdinta daugelis link Kuršių nerijos gyvenviečių slinkusių kopų ir taip sustabdytas miškų ir gyvenviečių užnešimas smėliu.
Neilgai trukus, pravažiavus Vecekrugo kopą, pasiekiamas maršruto tikslas – Kuršių nerijos administracinis centras, gyviausia ir galbūt net triukšmingiausia nerijos gyvenvietė Nida. Nida yra kurortinė gyvenvietė, kiekvieną vasarą sulaukianti apie 200–300 tūkst. (per metus Neringą aplanko apie 700 tūkst.) turistų – daug iš Lietuvos bei vakarų Europos, ypač Vokietijos. Šiandien Nida – užmario kultūros centras, turistus žavinti savo senomis žvejų sodybomis, jaukiais kiemeliais, gražia marių pakrante, pajūriu, prižiūrimais pušynais ir ramybe.
Kaip ir dera kultūros centrui, čia gausu lankytinų vietų, visas jas rasite žemėlapyje.
Vienas iš būdų pradėti pažintį su Nida užsukti pačios aktualiausios informacijos ir „vietinių“ rekomendacijų į Nidos kultūros ir turizmo informacijos centrą.
Būtina vieta aplankyti Nidoje – Parmidžio kopa ir ant jos esantis saulės laikrodis. Šiuos objektus galima pasiekti keliaujant Parmidžio pažintiniu taku.
Saulės laikrodžio obeliskas buvo pastatytas 1995 m. kovo 11 d. Astronominiu požiūriu Parnidžio kopa – ideali ir vienintelė tokiam laikrodžiui taip tinkama vieta Lietuvoje. Iš čia atsiveria absoliutus matematinis horizontas. Tik iš čia pamatysi, kaip Saulė pateka iš vandens ir į vandenį nugrimzta. Iš marių – į jūrą.
52 m aukščio Parnidžio kopa – geriausia Nidos apylinkių apžvalgos vieta. Kopos pavadinimas Parnidis reiškia kalną už ar prie Nidos. Parnidžio kopos viršūnėje įrengta apžvalgos aikštelė nuo kurios atsiveria Grobšto gamtos rezervate esančių pustomų kopų vaizdas, matosi Nidos gyvenvietės panorama ir vakaruose banguojanti Baltijos jūra. Rytuose, esant geram orui, galite išvysti Ventės ragą, esantį kitoje Kuršių marų pusėje.
