Pietiniame mūsų šalies pakraštyje, kur susitinka 3 valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sienos, plyti Kapčiamiesčio giria, iš kurios pernai tokiu metų laiku jau tempiau namo pilnas pintines grybų. Tačiau šiemet miškas kitoks – grybais net nekvepia. Toks įspūdis, kad per tris paras iškritęs lietus kiaurai per samanas ir spyglių paklotę susigėrė į dzūkišką smėlį kaip ir perdžiūvusią kempinę – vos nupūtė vėjelis ir miške vėl sausa, samanos po kojomis traška.
Todėl drąsiai galiu teigti, kad grybavimo džiaugsmus kol kas teks užmiršti. Tačiau Kapčiamiesčio apylinkėse ir be pintinės bei peilio rankose yra ką veikti. Jei sustosite miestelio centrinėje aikštėje, iškart už nedegto molio spalvos paminklo 1831 m. sukilimo didvyrei, grafaitei Emilijai Pliaterytei, pro praviras kepyklėlės pastato duris sklinda šviežių bandelių kvapas. Šilti kepiniai su varške, sūriu, obuoliais ir kitokiais priedais ir karštą, ir visai ne vasariškai vėsią dieną idealiai tiks nusivežti prie ežero arba upės. Skonis nuo pernai nepasikeitė, bet iškart pastebėjau, kad atnaujintas kepyklos parduotuvės interjeras, pastatytas kavos aparatas.
Iš dviejų galimybių – keliauti į Pinčiaragį, kur Baltoji Ančia daro įspūdingą kilpą, o aukštame smėlėtame krante aptikti akmens amžiaus čiabuvių radiniai, arba Ilgio ežero poilsiavietę, renkuosi pastarąjį. Pavažiavęs vos porą kilometrų Lenkijos sienos (Berznykų) kryptimi randu ženklą, žymintį keliuką į Veisiejų urėdijos miškininkų įrengtą poilsiavietę.
Neįsivaizduoju, ar po visų miškų urėdijų pertvarkų ir reformų dar kur nors bus įrenginėjama tokio lygio poilsiavietės, bet čia miškininkai pasidarbavo kaip reikiant. Tvirtos konstrukcijos lieptai, staliukai, suolai, persirengimo kabinos, pavėsinės, lauko tualetas ir net akmenimis apmūrytos laužavietės su laikikliais puodams arba keptuvėms, įrengti prieš porą metų, atrodo lyg nauji. Ko gero ir čia poilsiauti suvažiuojančios šeimos stengiasi tausoti visus tuos patogumus, nelaužo jų ir nešiukšlina kur papuola, nes kasmet į tą pačią vietą sugrįžta.
Lietus ir žvarbokas vėjas, lyg tyčia visus poilsiautojus buvo išvaikęs, bet man, vietiniam, dėl to tik smagiau – brisk, kur nori nors ir Adomo kostiumu, ypač, kai vanduo vos ne dešimčia laipsnių šiltesnis už orą.
Grįžtant iš Kapčiamiesčio Veisiejų kryptimi labai skubėti neverta. Pačiame miestelyje dar galima aplankyti E. Pliaterytės kapą ir mokykloje įrengtą muziejų, bet jei domitės jos asmenybe, aš geriau rekomenduočiau užsukti į Vainežerį. Ten stovėjo Justinavo dvaras, kuriame 1831 m. gruodžio 23 d. mirė plaučių uždegimu sirgusi grafaitė. Pats dvaras neišliko, bet galėsite pasivaikščioti po jo parką, įveistą prieš 200 metų, pamatyti Ančios ežero pusiasalyje stūksantį Vainežerio gynybinį įtvirtinimą ir nusifotografuoti prie klūpančio E. Pliaterytės paminklo, sukurto kauniečio Evaldo Pauzos, mano supratimu, vieno iš labiausiai pavykusių šiuolaikinių patriotinės tematikos monumentų.
Keliukas nuo Kapčiamiesčio-Veisiejų plento iki Vainežerio prieš keletą metų buvo išasfaltuotas, pastatyti informaciniai ženklai, todėl geru oru čia užsuka išties nemažai turistų, ypač atvykusių iš Lenkijos. O jeigu važinėjate kiek aukštesne už paprastą lengvąjį automobilį transporto priemone arba keliaujate dviračiais, pasiūlyčiau paieškoti nuorodų į Paveisininkų piliakalnį. 4 kilometrai kelio iki jo nuo plento nėra patys geriausi, ypač po lietaus, bet suradę piliakalnį išties nenusivilsite, nes nuo jo viršūnėje esančios apžvalgos aikštelės atsiveria reto grožio vaizdai į Veisiejo ežerą ir visą kažkada jotvingių gyventą kraštą.
