Ieškantys ramybės Latvijoje daro klaidą: Lietuvos pamario kaimai turi ką pasiūlyti

Dar prieš keletą metų mažas žvejų kaimelis Dreverna įsikūręs prie Kuršių marių buvo mažai kam žinomas ir tikrai nepanašus į turistų rojų, ten nebuvo nei normalios infrastruktūros, nei vietos pavalgyti. Tačiau šiandien jis jau gerokai atsinaujinęs ir nors dar ne visi apie jį yra girdėję, kaimas jau pasiruošęs priimti ramaus poilsio ieškančius žmones.

Dreverna nuo Klaipėdos nutolusi panašiu atstumu kaip ir Palanga, tik įsikūrusi visiškai priešingoje pusėje.

Tiesa, šį šeštadienį ramybės Drevernoje nebuvo, vos įvažiavus į kaimą pasitiko prie kultūros namų tautiniais drabužiais pasipuošę rateliu šokantys ir dainuojantys žmonės. Susirinkusieji džiaugiasi, ką tik įvyko tradicinė simbolinės Drevernos vėtrungės pakėlimo ceremonija.

„Tas vėtrungės simbolis turi labai gražų tęstinumą ir džiaugiuosi, kad jis taip prigijo Klaipėdos krašte“, – pasakojimą apie vėtrunges pradėjo Kintų kultūros centro direktorė Rita Tarvydienė.

Pasak jos, jau prieš maždaug 600 metų Baltijos jūros pakrantėje atsirado pirmieji žvejybos prižiūrėtojai, jie gaudė ir baudė nepaisančius draudimų žvejoti neršto metu ar gaudančius žuvis jas naikinančiais įrankiais. Tačiau prižiūrėtojų žvejai vengdavo, todėl XIX a. viduryje kiekvienam iš beveik 50–ies žvejų kaimų buvo nustatytas atskiras laivų ženklinimas, kad prižiūrėtojai juos galėtų atskirti iš toli.

„Buvo sukurti stačiakampio formos ženklai su dviejų spalvų geometriniu piešiniu. Juodą ir baltą spalvas skyrė vakariniam krantui, Neringai, geltoną ir mėlyną – pietinei pakrantei, dabartinei Kaliningrado sričiai, o raudoną ir baltą – rytiniam žemyniniam krantui, jam priklausė ir Dreverna. Tai buvo daugiausiai ženklų turintis krantas“, – pasakoja R. Tarvydienė.

Kadangi lentelės nebuvo labai estetiškos, o žvejai turėdami laisvo laiko sugalvojo jį prastumti drožinėdami lenteles, taip atsirado unikalios Kuršių marių vėtrungės.

Toliau profesorė Dalia Kiseliūnaitė kartu su režisieriumi Arvydu Barysu pristatė filmą „Išbarstyti žodžiai“.

„Man didelė garbė pristatyti kūrinį, jį darėme kartu su Arvydu. Jis turėjo nepaprastai unikalios medžiagos ir turbūt pats nelabai žinojo, kokia ji yra vertinga. Būna, kad menininkai nufilmuoja turėdami vieną tikslą, o mokslininkai sako, parodyk, ką čia nufilmavai.

Pasirodo, jo nufilmuoti herojai yra garbaus amžiaus žmones, broliai Sakučiai, jie kilę iš Nidos ir visą gyvenimą jie kalbėjo kuršių kalba. Tai filmas apie mirštančią baltų kalbą, ją vargu ar daugiau užrašysime iš autentiškų tos kalbos vartotojų“, – apie filmą pasakojo D. Kiseliūnaitė.

Pats A. Barysas pasakojo, kad filmas gimė visiškai netikėtai. Dar prieš dešimtmetį jis nufilmavo pokalbius su trimis Švedijoje gyvenančiais broliais. Jie Antrojo pasaulinio karo metais buvo patekę į rusų nelaisvę Vokietijoje, tačiau iš jos pabėgo mažu laiveliu, perplaukė Baltijos jūrą ir apsigyveno Švedijoje. Tačiau jo nufilmuoti vaizdai atgulė archyve ir tik sutikęs D. Kiseliūnaitę sužinojo, kad turi unikalius istorinius kadrus – jo juostoje užfiksuoti žmonės kalbantys jau mirusia kalba.

Po šio filmo peržiūros buvo skaitomi pranešimai apie Klaipėdos krašto dainas ir muziką nuo tarpukario laikų, apie Drevernoje gyvenusį legendinį laivadirbį Joną Gižą ir jo muziejų.

Atgimęs uostas

Tuo tarpu prie Kuršių marių įsikūrusiame Drevernos uoste vyko mugė, taip pat iš scenos skambėjo muzika.

Žmonių susirinko tiek, kad siaurose ir trumpose Drevernos gatvelėse susidarė transporto kamščiai, o visi atvykę nerado, kur pastatyti automobilius.

DELFI anksčiau rašė, kad prieš du metus į Dreverną atvykusi pora susidūrė su daugybe nepatogumų, jie nerado jokių informacinių stendų, o galų gale suprato, kad čia net nėra kavinės, kur galėtų prisėsti pavalgyti.

Tačiau per du metus vaizdas kardinaliai pasikeitė. Užkalbinus pirmą kartą čia apsilankiusią vidutinio amžiaus porą, jie papasakojo, kad poilsiavo Šventojoje, bet juos užklupo lietus, todėl pasuko namų link, tačiau per radiją išgirdo apie Drevernoje vykstančią žvejo šventę ir nusprendė čia apsilankyti.

„Miestelį dar mažai matėme. Bet čia prieplaukoje viskas labai gražu, tikrai patinka, įspūdinga. Viskas gražu, dabar norime dar apžiūrėti laivus, taip pat laivų statytojo sodybą“, – įspūdžiai dalinasi moteris.

Tuo tarpu iš kitų šventės dalyvių pokalbių teko nugirsti, kad čia sklinda gera aura ir tikrai norėtųsi pasibūti ilgiau, o gal net pasirinkti kaimelį atostogoms.

Žuvį prieplaukoje pardavinėjantis Nerijus pasakoja, kad miestelis iš esmės atsigavo per metus, kai prieplauka buvo išnuomota privačiai įmonei.

„Kai uostą išsinuomojo privatininkas, viską ir atnaujino. Padarė barą, pastatė namelius, sutvarkė. Jeigu matėte atvažiuojant, tai tik ten buvo kavinė. O dabar padarė prieplaukoje restoraną. Dabar ir turistų pradėjo daugėti, nameliai visai vasarai užsakyti. Padarė ir laivą į Juodkrantę, jis savaitgaliais kursuoja“, – pasakoja Nerijus.

Prieplaukoje pastatyta 12–a naujų poilsinių namelių, juose gali nakvoti 8 žmonės, o šalia yra ir lauko terasos. Tokio namelio nuoma nakčiai kainuoja 60 Eur. Taip pat šalia įrengtas kempingas.
Prie pat yra ir kavinė, tiesa, joje meniu gana skurdus. Karšti patiekalai čia tik trys: traški menkė už 4 Eur, vištienos sparneliai už 3,5 Eur, tiek pat kainuoja ir vištienos gabaliukai.

Restorane galima nusipirkti cezario salotų su vištiena arba graikiškų salotų už 4 Eur, pomidorų ir mocarelos salotos kainuoja 3 Eur. Vienintelė sriuba – už 3 Eur siūloma marių žuvienė. Pusės litro bokalas alaus kainuoja nuo 2,5 iki 3,5 Eur, o už 2 Eur galima įsigyti keptos duonos arba svogūnų žiedų.

Tiesa, pastebėjus, kad Drevernoje tikriausiai nėra daug veiklos, Nerijus suskubo paneigti šiuos mano žodžius.

„Yra, galima ir su jėgos aitvarais plaukioti, ir vandens dviračiais, ir laivais, ir kanojomis, ir baidarėmis paplaukioti. Tikrai rasite ką veikti“, – tikina Nerijus.

Jis priduria, kad be Drevernos verta aplankyti ir kitus netoli esančius kaimus, ten taip pat nėra daug turistų.

„Paprastomis dienomis čia beveik nebūna žmonių. Čia galima labai ramiai praleisti laiką, bet ramių kurortų čia labai daug, ne tik Dreverna, bet ir Mingė su savo gražia istorija, lietuviška Venecija, kur du kaimai per upę susisiekia. Dar Svencelė, Kintai“, – vardina Nerijus.