Tas pats pasakytina ir apie privačią nuosavybę. Teisės aktuose skelbiama, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinių vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos zonomis.

Apsaugos zona vidutiniškai siekia 5 metrus. Tai reiškia, kad vandens telkinių pakrantės turi būti pasiekiamos visiems žmonėms. Žinoma, tai nereiškia, kad privačiose pakrantėse galima triukšmauti, šiukšlinti ar įsirengti stovyklavietę – poilsiautojai turi gerbti šeimininkus.

Poilsiautojas gali šia teritorija laisvai vaikščioti, maudytis (jei tai nėra privatus ežeras) tačiau negali sustoti, poilsiauti, to nesuderinęs su savininku. Draudžiama palikti šiukšles ir reikalaujama surinkti kitų paliktas.

Be to, jau nuo pernai 5 metrus aplink žvejybos vietą šiukšles privalo surinkti ir žvejai. Taip pat žemės savininkai turi teisę užtverti kelią ar kitaip riboti transporto priemonių judėjimą savo žemėje, tad nereikėtų piktintis, kad automobiliu privažiuoti iki pat pakrantės nepavyks.

Tvora pakrantėje vertinama kaip žalos gamtai darymas. Privačių sklypų savininkai, aptvėrę daugiau nei 5 metrus iki vandens telkinio rizikuoja sulaukti piniginės baudos, kuri skaičiuojama pagal tvoros ilgį – 1 metras nelegalios tvoros savininkams kainuoja daugiau beveik pusantro šimto eurų.