Visgi, ne viskas taip gražu ir gerai, kaip sudėlioja vaizduotė. Į Kretą artimiausiu metu sugrįžti nesiryžčiau. Ne ne, šis tekstas visai ne apie Graikijos krizę ir paniką dėl neveikiančių bankų. Taip, ši aplinkybė atostogas kiek apsunkina, tačiau šuo pakastas visai kitur.
Vos nusileidus Heraklione (miestas Kretoje) ir palikus oro uosto patalpas į akis krito autobusų stovėjimo aištelėje primėtytos nuorūkos. Kartų dūmą traukiantys autobusų vairuotojai, šalia aikštelės įsikūrusių turizmo agentūrų atstovai ir kiti vietiniai stoviniuojantys aplink nė nesivargina paeiti iki šiukšlių dėžės ar konteinerio. Surūkė, numetė, užtrypė koja ir juda toliau. Pasitaiko ir pas mus, pamaniau. Visgi – tai ne vienetinis atvejis, o tendencija.
Važiuojant autobusu viešbučio, įsikūrusio Ligarijoje, mažame miestelyje esančiame maždaug 20 kilometrų nuo Herakliono, neįmanoma nepastebėti apgriuvusių pastatų ir statybinės betvarkės. Į kurią pusę bežiūrėsi – apsilupusios baltų ir gelsvų pastatų sienos. Beveik kiekvieną kiemą puošia statybinių atliekų krūva. Neįtikėtinai panašu į pramoninį rajoną, tačiau – tai beveik pati miesto širdis. Keli turistai, važiavę tu pačiu autobusu, prie savo viešbučio paleidžiami jau po 15 minučių kelionės. Su draugu susižvalgome. Šnibždu: „kur čia viešbutis?“. Draugas apsižvalgo ir tyliai atsako, kad nė nenutuokia. Paaiškėja – šis tiesiai prieš mūsų akis, su vaizdu į siaurą dulkėtą kelią ir nesutvarkytus krūmynus, be jokių aiškių iškabų.
Jausmas lyg važinėtumeisi milžiniškoje statybų aikštelėje. Vaizdai pro autobuso langą mažai keičiasi ir išvykus iš miesto, tik akis čia jau traukia kalnai ir jūra. Į skurdžiai atrodančius pastatus žiūrėti nebėra kada. Visgi išpuoštą viešbutį Ligarijoje, tiesa, mūsiškis su vaizdu į jūrą, supa nebaigti įrenginėti namai, kurių kiemuose stūkso sutrupėjusio betono kalnai, padangos ir kitos atliekos.
Išėjus pasivaikščioti po kaimelį pasidaro dar nejaukiau – pakelės nuklotos šiukšlėmis. Plastmasiniais buteliais, vienkartiniais indais, nuorūkomis, skardinėmis nuo alaus ir popierėliais. Mintis viena – važiuojant automobiliu visas atliekas berti pro langą priimtina ir labai normalu. Kaži, kiek akcijų „Darom“ reikėtų visai šiai šiukšlių krūvai surinkti.
Džiugina viena – viešbutis iš išorės atrodo tvarkingai ir jaukiai. Švarus baseinas, viešbučio baras iš kurio atsiveria žydros jūros vaizdas ir besišypsantis personalas.
Visgi ne veltui sakoma: „neperšokęs griovio nesakyk „op“. Administratorė palydi iki kambario pirmame aukšte. Pro mažą langelį prasiskverbia vos keli šviesos spinduliai. Kambarys paprastas, tvarkingas su 2 viengulėm lovom ir keliais baldais – spintelėm, veidrodžiu, spinta ir kt. Keturių žvaigždučių viešbučiu nekvepia nė iš tolo, bet tai nesukelia jokių neigiamų emocijų. Išsimiegoti tiks, o per atostogas kambary juk vistiek netupėsi.
Ne taip jau nesvarbu pasidaro pirmą kartą išsimaudžius duše ar gal tiksliau – maudymosi kampe. Mažas kampelis skirtas dušui, su nedideliu slenksčiu ir užtraukiama užuolaida visiškai primena pirmus studentavimo metus ir gyvenimą bendrabutyje. Vanduo taškosi ant plytelėmis išklijuotų grindų ir po maudynių išlipęs iš dušo stovi baloje. Nieko tokio, studentų bendrabutyje gyvenusiai merginai toks keturių žvaigždučių viešbučio dušas visai nebaisus.
Šalia išėjimo iš kambario turime staliuką ir vaizdą į jūrą, tačiau vienas po kito į savo „apartamentus“ pro šalį zuja turistai, gyvenantys antrame ir trečiame viešbučio aukštuose. Šalia gyvenanti lietuvių pora vos atsikraustę ir supratę, kad į kambarį per langą pateks mažai gryno oro, o durų pirmame aukšte atidarytų nepaliksi, klausia viešbučio administratorės, ar nebūtų galimybės persikelti aukščiau. Atsakymas – visi kambariai šiuo metu užpildyti. Jau po dienos paaiškėja, kad arba administratorė nesuprato klausimo, arba apie tuščius kambarius mažai ką žino. Pora pakalbėjusi su vienu iš viešbučio savininkų, dirbančiu bare, sužino, kad viešbutis pustuštis, tačiau antrą kartą prašyti nesiryžta.
Negana to, praėjus dviems dienoms nuo atvykimo jokio tuk tuk į duris: „norime sutvarkyti jūsų kambarį“ nesulaukiame nei mes, nei kaimynystėje įsikūrę lietuviai. Nuo karščio pradeda rūgti šiukšlės, rankšluosčiai nuo drėgmės įgauna specifinį kvapą. Teiraujamės viešbučio personalo, kada bus valymo diena. Akibrokštas – kambariai valomi vos kartą per savaitę. Šiukšlės išnešamos taip pat „dažnai“. Šiukšlių maišų kambaryje nėra, o važiuodami į viešbutį nepagalvojome, kad derėtų pasiimti – juk visgi tikėjomės apartamentų, ne bendrabučio kambarėlio.
Pirmą dieną sulaukėme ir dar vienos nemalonios staigmenėlės – nori kondicionieriaus, mokėk papildomai. Neįtikėtina, kad tokio klimato zonoje į kambario kainą nebūtų įtrauktas kondicionierius. Visgi administratorė paaiškina – norite vėsintis, susimokėkite 6 eurus per dieną. Vadinasi, per 7 dienų atostogas už kondicionierių tektų sumokėti 42 eurus. Turint omenyje, jog gyvename pirmame aukšte ir kambaryje pakankamai vėsu, o naktį galima palikti pravirą nors ir labai nedidelį langelį, mokėti atsisakome.
Jau po pirmosios nakties viešbutyje susivokiame, kad idėja miegoti palikus pravirą langą buvo didžiausia klaida. Vos užgesinus šviesą paausėje ima zyzti uodas. Erzina. Keliuosi gaudyti kraujasiurbio. Sugavus vieną, pastebiu kitą. Taip suskaičiavau iki penkiolikos. Po to pasidaviau ir gaudyti, ir skaičiuoti. Ryte atsikėlus maždaug tiek pat įkandimų suskaičiavau ant savo kūno. Uodų gaudymą pratęsėme ir kitą vakarą, nes keli buvo užsilikę vonioje ar liko nepastebėti palubėje.
Dėl gausybės uodų pasidalinu nuostaba su viešbučio bare dirbančia mergina. Ji aiškina, jog toks kraujo ištroškusių vabzdžių antplūdis normalus ir kartojasi kasmet vasaros sezonu. Draugiškai pasiūlo nusipirkti elektrinę priemonę nuo uodų. Taip taip, nusipirkti gali daug, tik ar tuo 4 žvaigždučių viešbutyje neturėtų būti pasirūpinta?
Keista ir tai, kad visuose interneto puslapiuose galima rasti tik viršutinių aukštų kambarių nuotraukas, kurie, tenka pripažinti, tikrai atrodo padoriau, o ir beveik visuose kelionių tinklalapiuose viešbučio įvertinimas iš tiesų geras. Turistai rašo, jog tai švari ir tvarkinga vieta apsistoti.Visgi, jei nusišypsos sėkmė gyventi pirmame aukšte, teks pažinti arba prisiminti gyvenimą bendrabutyje ir maitinti uodus nuosavu krauju. Dėl visa ko, keliaudami pasiimkite šiukšlių maišų. O gal kaip patys graikai, tiesiog žerkime viską per langą?
