Sibire kartu su bendrijos „Lemtis“ organizuotos ekspedicijos dalyviais praleidau dvi savaites. Tiek laiko užteko, kad būtų galima apskaičiuoti, kiek tokia kelionė kainuotų vienam žmogui.
Susumavus visas išlaidas, išdygsta iškalbingas skaičius... 5000 Lt. Tiek šiltuoju metų laiku tektų pakloti už galimybę patekti į mašalų ir uodų rojų.
Dviejų savaičių išvyka į laukinę Sibiro gamtą savo kaina nenusileidžia saulėtiems kurortams. Palyginkime: savaitę trunkančios atostogos dviem žmonėms Turkijoje kainuoja vidutiniškai 4000 Lt, o į Sibirą šiltuoju metų laiku be 5000 Lt geriau nevažiuoti.
Vasarą, kuomet turistų srautas padidėja, skrydžių bilietų kainos gerokai šokteli ir pasiglemžia didžiausią atostogų Sibire suplanuoto biudžeto dalį. Todėl norintys šį kraštą pasiekti pigiau turėtų kelionę atidėti bent iki spalio mėnesio. Tačiau nereikėtų užmiršti, kad spalį tame krašte jau pasirodo pirmasis sniegas.
Atvėsęs kavinių maistas – už europietišką kainą
Tik nusileidus lėktuvui dažniausiai į taigą stačia galva neneriama. Todėl tenka ieškoti viešbučio didmiesčiuose. Apskritai apgyvendinimo paslaugos Sibire nėra pigios. Pavyzdžiui, apsistoti vienai parai Krasnojarsko viešbutyje vargiai pavyks be 100-300 Lt.
Vis dėlto gerai paieškojus galima rasti ir pigesnių pasiūlymų. Tačiau yra didelė tikimybė, kad jais susigundę greit patirs nusivylimo skonį, kadangi pusvelčiui nakvynę siūlantys viešbučiai gali turėti labai daug trūkumų arba jie tiesiog įsikūrę nepatogioje vietoje.
Pigiai papietauti Sibire taip pat nepavyks. Dažniausiai kavinėje už pietus tenka pakloti beveik 30 Lt. Žinoma, galima ieškoti ir pigesnių variantų, tačiau nereikia pamiršti, kad tokios paieškos gali ilgai užtrukti.
Taip pat įdomus faktas, stebinantis vakarų europiečius, – šaltas kavinių maistas. Vietiniams gal tai ir įprasta, tačiau turistus tai šiek tiek nuvilia. Keletą kartų ekspedicijos dalyviai pusryčiaudami viešbučio kavinėje gautą maistą atnešdavo atgal, kad jis būtų dar kartą pašildomas. Vikrios padavėjos nusistebėdavo tokiu prašymu ir pareikšdavo, kad košes tikrai šildė, tačiau tai padaryti antrą kartą neatsisakydavo.
Pavėžėjimo kaina gali išversti iš koto
Vis dėlto kone rimčiausias iššūkis – pasiekti taigą. Nors susisiekimo paslaugas siūlančių smulkiųjų verslininkų Krasnojarske netrūksta, išsirinkti tinkamiausią variantą nėra lengva net ir patyrusiems keliautojams. Tie, kurie žino, kad turistus išleidus jų pageidaujamoje vietoje pavyks surasti važiuojančių atgal, kainą skaičiuoja tik į vieną pusę. O žinantys, kad vietovė neapgyvendinta ir atgal važiuojančių nebus, prašo užmokėti ir už kelionę atgal.
Tačiau net ir sukirtus rankomis kelionės pabaigoje vairuotojo pasiūlyta kaina gali atimti amą. Pasitaiko atvejų, kad ji netgi padvigubėja, o susitarimo neatitikimą sukti vairuotojai grindžia prastais keliais ar ilgiau nei planuota trukusia kelione. Apskritai atlaikyti įžūlių vairuotojų spaudimą sugeba ne kiekvienas.
Nenorint apsirikti, pirmiausia vertėtų visų pavėžėti besisiūlančių paklausti, kiek kainuoja jų paslaugos, ir tik tada rinktis pigiausią variantą. Be šios procedūros apsieiti sunku, kadangi pasitaiko atvejų, kai kaina gali skirtis du ar netgi tris kartus.
Taip pat norint važiuoti pigiau, reikia mokėti derėtis. Paprastai kilometro kaina – 2 ar 3 Lt. Tačiau derybinių sugebėjimų turintys turistai ją gali labai sumažinti.
Jei girdisi akcentas, pavėžėjimas triskart brangiau
Kita vertus, jei rusų kalbos gerai nemokate, geriau to nerodykite, nes jei apsukrūs vairuotojai supras, kad esate užsienietis, kaina gerokai šoktels. Kaip sako patyręs keliautojas Gintautas Alekna, jei vietiniai išgirs anglišką akcentą – už pavėžėjimą teks pakloti trigubai.
Vietinio verslo asai niekuomet nepraleidžia progos uždirbti. Jie linkę manyti, kad užsieniečiai nežino rinkos kainos ir tikslaus atstumo, todėl juos galima lengvai apmauti. Be to, apsukruoliai įsitikinę, kad vakarų europiečiai yra turtingi ir didesnė kaina jiems – ne problema.
Šioje srityje yra ir daugiau stebinančių detalių... Nors dauguma vairuotojų ir dirba legaliai, beveik niekas kelionės pabaigoje negali išrašyti sąskaitos. Važiuojant individualiai ji nėra reikalinga, bet tiems, kam už kelionės išlaidas reikia atsiskaityti, tai sukelia nemažai problemų.
Daug nuoširdesni duobėtais kaimų keliukais riedantys vietiniai gyventojai. Jie, pamatę ištiestą turisto ranką, beveik visada sustoja, o ir už pavėžėjimą pinigų neima. Ekspedicijos dalyviai, norėdami atsidėkoti už pagalbą, visuomet pasiūlydavo atsilyginti, tačiau paimti pinigus vietiniai dažniausiai kategoriškai atsisakydavo.
Alus, mėsa ir pieno gaminiai – brangiau nei Lietuvoje
Dauguma maisto produktų Sibire nėra pigesni nei Lietuvoje. O už kai kuriuos tenka pakloti netgi daugiau. Kainų šuolis ypač jaučiamas kaimiškose vietovėse. Vis dėlto tai neturėtų stebinti, kadangi prekių pristatymas į kai kurias vietoves iš tiesų komplikuotas.
Sibiro parduotuvėse pigiau nei Lietuvoje kainuoja ledai. O štai už mėsą, grietinę ir sviestą tenka pakloti daugiau. Bulvės parduotuvėse taip pat brangesnės nei Lietuvoje, tačiau jų kai kurie gyventojai dažnai pasiūlo nemokamai arba už simbolinę kainą.
Keliaujant po Sibirą maisto produktams kaimo parduotuvėse vidutiniškai vienam žmogui tenka išleisti 20 Lt. Tačiau jei keliaujama kartu su grupe, pragyvenimo kaina pastebimai sumažėja.
Rusiškų alkoholinių gėrimų paragauti norintys turistai taip pat turės nemažai pakloti. Firminės degtinės kaina siekia iki 50 Lt. Apskritai stipriųjų alkoholinių gėrimų kainos vidurkis – 15 Lt. Žinoma, yra ir pigesnių, kainuojančių mažiau nei 10 Lt, tačiau aukšta jų kokybe sunku patikėti.
Be jokios abejonės, Sibiro kaimuose nesunku gauti ir naminukės. Vietiniai sako, kad puslitris samagono kainuoja 7 Lt.
Alaus mėgėjams kur kas labiau tenka paploninti kišenes – jis kiek brangesnis nei Lietuvoje. Populiariausias alus kainuoja maždaug 3 Lt.
