Tiesa, DELFI TV tiesioginėje konferencijoje jie pripažino, kad kaimuose ir miesteliuose vis dar egzistuoja bedarbystės ir užimtumo trūkumo problemos, tačiau būdų, galinčių padėti atgaivinti net ir nykstančias gyvenvietes, esą yra.
DELFI portale visą vasarą vyko projektas „Bendruomenės 2018“, kurio metu aktyvios lietuvių bendruomenės registravosi į konkursą ir pretendavo gauti naują mikroautobusiuką. Už patikusias bendruomenes galėjo balsuoti DELFI skaitytojai, o iš 10 daugiausiai simpatijų surinkusių bendruomenių nugalėtoją išrinko specialiai projektui sudaryta 6 narių komisija.
Po komisijos balsavimo paaiškėjo, kad konkurso nugalėtoja – Bijūnų bendruomenė. Apie ją daugiau galite pasiskaityti ČIA.
Į regionus siūlo vilioti verslą
Kaip sako DELFI TV tiesioginėje konferencijoje dalyvavęs „Norfos“ įmonių grupės savininkas Dainius Dundulis, didžiausia bėda Lietuvos regionuose ne atlyginimų dydis, o darbo vietų trūkumas. Ši problema, jo įsitikinimu, išsispręstų, jei gamybos padalinius nedidelėse gyvenvietėse imtų steigti verslo įmonės.
„Kadangi mes tikrai susiduriame praktiškai su beveik visos Lietuvos miesteliais, labai gerai matome padėtį ir ji labai skirtinga – miestelis miesteliui nelygus. Labai daug priklauso ir nuo vietinės valdžios, kaip jie dėlioja prioritetus, ir galiu drąsiai pasakyti, kad yra tokių miestų ir miestelių, kuriuose gyventojų skaičius yra nesumažėjęs. Bet, aišku, ten atsidaro labai daug naujų įmonių ir yra svarbu, kad atsirastų, pabrėžiu, verslo darbo vietos. Ne biudžetinės darbo vietos. Jūs patys suprantate, kad jeigu miestelyje nėra verslo darbo vietų, ten ir atlyginimai negali būti geri, nes juos pagimdo konkurencija“, – įsitikinęs pašnekovas.
Paklaustas, kodėl verslo nevilioja regionai, D. Dundulis tikina, kad tam trūksta paskatų, kuriomis, jo nuomone, galėtų tapti tam tikros mokestinės lengvatos.
„Yra toks miestelis Venta. Bijau sumeluoti, bet kiek žinau, dabar ten statoma jau antra gamykla. Mano nuomone, tas miestelis senėti neturėtų. Esu girdėjęs tokią istoriją: čekų karalius Prahoje turėjo savo rūmus vienoj upės pusėj, vis žiūrėdavo nuo kranto ir galvodavo, kaip būtų malonu, kad kitoj pusėj atsirastų miestas. Ir jis sugalvojo, kad tiems, kas pasistatys ten namus, bus nuimti mokesčiai. Tas miestas atsirado po trijų metų. Čia pasakojo gidas, aš nežinau, tai teisybė ar ne. Mano nuomone, jeigu mes norime, kad Lietuvos pakraščiuose atsirastų darbo vietos, mes turime žiūrėti ekonominę, mokesčių poziciją. Ir jei verslui apsimokės, ten atsiras darbo vietos. Ir labai stipriai pabrėžiu – ne prekybinės turi atsirasti, o gamybinės“, – savo poziciją dėsto D. Dundulis.
Mano, kad grįš vis daugiau jaunų žmonių
Tuo tarpu Užuguosčio kaimo jaunimo iniciatyvų klubo įkūrėjos Jolitos Žvirblytės Mažeikienės įsitikinimu, net ir esant dabartinei situacijai vis daugiau žmonių traukia gyventi į kaimus. Jos manymu, taip yra todėl, kad dalis lietuvių tampa mažai pririšti prie darbo vietos.
„Kiek aš žinau iš savo draugų pavyzdžių, kurie išsikėlė gyventi į kaimus, po kurio laiko jie supranta, kad ten gyvendami gali susikurti ir verslą, nes šiuo metu verslas yra globalus ir pasinaudojant šiuolaikinėmis technologijomis, elektronine komercija, tu gali užsiimti prekyba nepriklausomai kur bebūtum – ar tu sėdėtum trobelėj miške, ar tu po palme gertum sultis Ispanijoje, ar tu kažkur didmiestyje daugiabutyje užsidaręs tarp betono sienų“, – sako ji.
Be to, įsitikinusi pašnekovė, po pasaulį pakeliavę tautiečiai pradeda ir kitaip vertinti atstumus, todėl esą net ir nekuriantys savo verslų žmonės gali derinti samdomą darbą su gyvenimu kaime.
„Lietuvos kaimai yra labai stipriai nukentėję nuo jau minėtos emigracijos ir migracijos į didžiuosius miestus, ir Užuguostis ne išimtis. Bet mes, lietuviai, savo šalį mylime ir dėl to, kad ji yra labai maža ir kompaktiška. Lyginant su kitomis šalimis pas mus yra labai maži atstumai ir yra tikrai labai patogu gyventi gamtoje, kaime, gryno oro apsuptyje, ir važiuoti į didžiuosius miestus dirbti. Mes jau netgi ir stebime tokią tendenciją, kad vis daugiau jaunimo renkasi gyvenamąją vietą toliau nuo miesto, nes važiuoti 100 kilometrų iki Kauno, Vilniaus ar kito didmiesčio jau nebėra daug“, – teigia J. Žvirblytė Mažeikienė.
Rado, kaip išnaudoti gyventojų talentus
Tiesa, kol kas, sako pašnekovė, kaimo gyventojams trūksta žinių, kaip kurti verslą, todėl net ir talentingi, įvairią produkciją gaminantys žmonės neišnaudoja esamų galimybių.
„Mes kraštiečiai, kilę iš Užuguosčio, maždaug prieš ketverius ar net penkerius metus sugrįžom ten su savo kompetencijomis, žiniomis, patirtimis ir pamatėm, kad yra amatininkų, kurie sugeba savo rankomis kažką pagaminti, bet jie dažniausiai tuo daiktu pasidalina, vietoje vienas kitam padovanoja. Bet tai realiai yra prekės ir jie nemoka jų parduoti, trūksta verslumo įgūdžių, verslo pagrindų. Turėdami tuos įgūdžius mes nusprendėme sukurti krašto amatininkų elektroninę parduotuvę. Krašto amatininkai kuria gaminius, daiktus, o mes padedame juos parduoti. Žmonės pajautė, kad gali uždirbti, nes gavo užsakymų ir jiems kilo didesnis ūpas užsiimti ta veikla“, – savo kaimo pavyzdžiu dalinasi pašnekovė.
Tokiu būdu, sako pašnekovė, kaime bent dalinai pavyko išspręsti užimtumo problemą, nes dalis gyventojų gavo daugiau užsakymų ir neišvyko dirbti į didmiesčius.
„Ir padėjom pagerinti socialinį gyvenimą pačioje gyvenvietėje, nes sutarėme, kad nuo visų per tą platformą parduotų prekių 20 proc. skiriame į bendrą biudžetą kaimo gerovei“, – džiaugiasi ji ir priduria, kad socialinis verslas galėtų tapti išeitimi ne vienai gyvenvietei.
Siūlo imti pavyzdį iš Amerikos
Jau 20-metį bendruomenes tyrinėjantis Mykolo Romerio universiteto profesorius Saulius Nefas sako, kad kol kas nėra atlikta tyrimų, kurie galėtų parodyti, ar tos gyvenvietės, kuriose veikia aktyvios vietos bendruomenės, lengviau susitvarko su kaimų tuštėjimo problema. Vis dėlto, pasak profesoriaus, dažnai aktyvios bendruomenės prisideda prie aplinkos, infrastruktūros gerinimo, o kartu ir provincijos patrauklumo didinimo.
„Tai yra didžiulė sprogstamoji jėga, kuri buvo pakilusi. O su kuo pakilimas susijęs? Kaip tik su įstojimu į Europos Sąjungą ir fondų pinigais. Kai kas sako – jie pasinaudojo pinigais ir paskui kai kurios bendruomenės numirė. Iš vienos pusės taip, bet, žiūrėkit, tuose mūsų miesteliuose ir kaimuose tos susikūrusios bendruomenės, aktyvūs žmonės sutvarkė šaligatvius, vandenį įsivedė, dar kažkokius infrastruktūrinius objektus pasidarė. Tai ar tai yra blogai? Tai gerai, nes jeigu to nebūtų buvę, Europos Sąjungos pinigai būtų sugrįžę atgal. Mes tada vėl važiuotume per Lenkiją ir sakytume – o kodėl Lenkijoj kitaip. O todėl, kad lenkai anksčiau šiuo dalyku pasinaudojo“, – sako jis.
Vis tik, jo teigimu, šalyje reikėtų keisti bendruomenių finansavimo tvarką ir imti pavyzdį iš Amerikos, kur bendruomenės yra viena savivaldos grandžių. Tokiu būdu, profesoriaus manymu, būtų efektyviau sprendžiamos kaimus alinančios problemos ir mažinamas gyventojų nepasitenkinimas.
„Jie ten daro tai, ko pas mus negali padaryti nė viena savivaldybė, nes net Europos Kongresas yra pripažinęs, kad pas mus savivaldybės yra pačios stambiausios. O iš tikrųjų pirmos pakopos savivalda Vakarų Europoje yra maža. Įsivaizduokim, kad pas mus tai būtų seniūnijos, jeigu mes rinktume tarybas ir panašiai, kaip yra Skandinavijos šalyse. Pavyzdžiui, mūsiškiai išvažiuoja į Skandinaviją – ten randa didesnius atlyginimus, bet randa ir kitokį valdžios bendravimą su savo žmonėmis. Dabar tokios reformos mes jau nepadarysim, tai padarė latviai ir estai.
Bet tada yra kitas, amerikietiškas kelias – stiprinti bendruomenes. Aš jau nekalbu apie tai, kad duokim jiems atlyginimus, neskubėkim su atlyginimais, bet duokim nors iš mokesčių mokėtojų surinktų pinigėlių. Tegu tie patys žmonės tuos pinigėlius ir pasiskirsto – kas nori pasidaro sūpynes, kas nori pasidaro žaidimų aikštelę“, – siūlo profesorius.
