Galiausiai papasakoti apie savo veiklas, patirtis ir keliones sutiko kiti jo bendražygiai, kurių susirinko net septyni. Kartu su jais patraukėme į už maždaug 150 km nuo Vilniaus nutolusius Guntauninkus.
Ir nors pati bendruomenė registruota Vilniuje, būtent šiame mažame kaimelyje šiuo metu statoma, kaip patys nariai vadina, keliautojų bazė. Kaimelis pasiekiamas vingiuojant miškingomis vietovėmis, asfaltą kartais keičia žvyrkelis ir dar sėdėdama automobilyje pagalvojau, kad prašalaitis čia vargiai užklystų. Galbūt todėl patys bendruomenės nariai šią vietą vadina Lietuvos Sibiru.
Netrukus visi išlipame prie senos, rąstinės trobos, prie kurios iki šiol pluša statybininkai. Pokalbiui prisėsti nusprendėme šalia indėniško tipio, kuris, pašnekovų teigimu, čia atsirado visai neseniai ir esą dar nėra net „pašventintas“ reikiamais ritualais.
Renkasi žmonės iš visos Lietuvos
Kad su šia bendruomene pokalbis vyks kitaip nei įprasta, supratau po pirmų kelių minučių – atrodė, kad visi nori pasakyti bent po mintį, papildyti vienas kitą, tad iš anksto galvoje sudėliotą planą teko nustumti į šalį.
„Mūsų bendruomenė yra visiškai netradicinė, nes ji neturi geografinės nuorodos. Tai nėra vilniečių, kauniečių ar kažkokio kaimo bendruomenė. Tai yra tiesiog žmonės iš visos Lietuvos“, – mums visiems ratu susėdus tipyje pradėjo pasakoti vienas narių Arnoldas Latvėnas.
Pasak bendruomenės narių, pagrindinė jų veikla – kelionės Lietuvoje ir pasaulyje. Tik jos, tikina, kiek kitokios nei dažnam įprasta – keliaujama ar plaukiama ten, kur nėra pramintų takų ar nutiestų kelių. Būtent iš to, sako jie, ir gimė pačios bendruomenės pavadinimas.
Paklausta, ar galima sakyti, kad tai – ekstremali veikla, Sabina Pranculienė kiek pasvarsčiusi linkteli galva: „Ji reikalauja gal ne tiek fizinės ištvermės, bet kiek psichologinės. Tu, visų pirma, turi susitarti su savimi. Pasiklydau, nežinau, kur esu, bet viskas bus gerai. Žinau, kad saulė leidžiasi vakaruose ir aš turiu nueiti iki to taško.“
Tuo tarpu, kita bendruomenės narė Laima Baršauskienė lyg užtvirtindama pareiškia, kad tokios kelionės „visiškas ekstrymas“.
Zyzimas nepopuliarus
Šiuo metu prisijungusieji prie bendruomenės gali išbandyti savo jėgas eidami 100 kilometrų žygius, be miego parą baidarėmis plaukdami 150 kilometrų ar keliaudami į kalnus. Ir nors gamtos sąlygos toli gražu ne visada lepina, bendruomenės narė Dovilė Kuliešienė tikina, kad niekas prastomis sąlygomis čia nesiskundžia.
„Draugai pasakė, kad bus žygis Kuršių Nerijoje žiemą, per užšalusias marias. Galvoju, nu gerai, eisiu, aš mėgėja tokių dalykų. Pradėjo lyt, pradėjo vėjas pūst, šlykštus oras ir aš laukiu, kada čia kas pradės bambėt, kada čia kas pradės suktis atgal. Nieko panašaus. Ir man taip patiko, kad niekas nezyzia“, – pirmąjį savo žygį prisimena ji.
Tačiau Laima priduria, kad toks keliavimo būdas priimtinas toli gražu ne visiems. Kartais, sako ji, būna atvejų, kai pirmas žygis ar kelionė žmogui būna ir paskutinė.
„Zyzimas kažkaip pas mus nepopuliarus. Sakė, buvo kažkada trys moteriškės, kažkokios ponios – tai joms autobusas per senas, kojoms vietos per mažai, objektai ne tie, kažkas vis negerai. Bet ir viskas, tai buvo vienintelis kartas, kai jos su mumis važiavo. Čia renkasi tokie žmonės, kuriems visaip gerai. Ir atsiranda visai kitas matymas, kai tu, pavyzdžiui, labai labai sušąli, labai labai sušlampi, labai nutrina koją, labai pūslę skauda. Ir kai po to tu atsiduri šiltoj troboj, apsirengi sausais rūbais, nusiprausi arba į pirtelę įlendi, gauni šiltą vakarienę ir tada supranti, kaip tu nevertini tokių dalykų“, – sako ji.
Galvojo, kad pakliuvo į sektą
Pati Laima, pamena, apie šią bendruomenę sužinojo visai atsitiktinai – kartą draugams tiesiog pasakė, kad norėtų daugiau keliauti, bet neranda kompanijos.
„Ėjau su Užupio menininkais į tylos žygį, dalis jų priklauso „Kertam kampą“. Žiemą ėjom į Zervynas, per miškus, labai fainas žygis, visą kelią tylėjom. Paskui jau kai grįžom, visi nuėjom į pirtį ir sakau – taip norėčiau baidarėm vasarą prasiplaukt, taip norėčiau su kuo nors keliaut. Nenoriu suaugusiems vaikams pirštis į kompaniją, jiems trukdyt ir neturiu su kuo. Nu va, visa faina ir nėra su kuo“, – nusijuokia pašnekovė.
Tik pirmasis įspūdis pamačius dabartinius bendražygius, šypsosi moteris, buvo keistas: „Labai išmoksti empatijos, tolerancijos, priimti kitą žmogų, suprasti, kad jis kitaip mąsto. Aš prisimenu, kai pirmą kartą startavau su „Kertam kampą“, atėjau prie autobuso. Aš, aišku, nedrąsiai neateinu, aš visada drąsiai. Ir visi džiaugiasi vieni kitus pamatę – o, Brone, labas! Galvoju, kokie nenormalūs, sekta čia kažkokia, bepročiai. Giminės taip nesisveikina, o čia, kad puola, kad bučiuojasi, per nugarą plekšnoja. Galvoju, kas čia yra. Man atrodo, tada buvo Joninių plaukimas ir jau po visko aš pati atsisveikinant dariau kaip visi. Galvoju, jezau, kaip greitai aš susirgau šita liga.“
Tiesa, dauguma bendruomenės narių, tikina ji, bendrauja tik kelionių metu, o po jų – vėl sugrįžta į savo kasdienybę. Būtent dėl šios priežasties, sako, susitikimų laukia dar labiau.
„Ir nelauki, kad tau parašytų, nes taip nepriimta, todėl kai susitinkame kelionėj, jei atsisėdu šalia to, kuris mažai šneka, tai aš jam nepavydžiu, nes būna tiek įspūdžių prisikaupę“, – juokiasi Laima.
Svajoja apie nuosavus senelių namus
Paklausti, ką jiems patiems duoda kelionės, pašnekovai tikina, kad tai puikus šansas atsitraukti nuo civilizacijos ir pabūti už komforto zonos ribų bei patikrinti savo galimybes.
„Turbūt praplečia žmogaus galimybių ribas, nes kai eini, atrodo, kad jau pavargau, jau nebegaliu, bet, pasirodo, galiu. Tereikia judėt toliau. Mano dukra pernai po Lofotenų kelionės sako – aš mačiau, kiek mažai reikia komforto, tiek, kiek šlapias drabužis prilipęs prie kūno“, – šypteli Arnoldas.
Jį papildo ir Laima: „Gal ne tiek praplečia, kiek supažindina su tuo, kiek tu gali, kur tavo tos ribos, tau parodo tavo ribas. Nes kartais atrodo, kad viskas. Pasirodo ne, dar ne viskas.“
Tiesa, kelionės, sako žygeiviai, nėra vienintelė jų veikla. Labiausiai į šią bendruomenę esą traukia gera atmosfera, o kartu legviau nuveikti ir nemažai naudingų darbų.
„Kai būna tos pavasarinės talkos „Darom“, tai mūsų mintis yra ne tik fiziškai padirbėti, bet ir kažkokią paramą suteikti. Pernai mes važiavome į Dzūkijos nacionalinį parką, pirkom aptvarus žirgams, aptvėrėm ir iškuopėm žirgyną“, – prisimena Sabina.
Tuo tarpu Dovilei viena įsimintiniausių akimirkų – apsilankymas senelių namuose. „Buvo labai smagu, nes su mumis važiavo manikiūrininkė, padarė močiutėms manikiūrus, mano dukrytės šoko, dainavo, eilėraščius skaitė“, – pasakoja ji.
„Vežėm dovanėlių, surinkom iš visų, kas ką turi – siūlų, virbalų, kosmetikos“, – priduria Laima ir nusijuokia, kad būtent šio apsilankymo metu kilo idėja sukurti savo senelių namus, kad kai patys pasens, galėtų gyventi visi kartu.
„Kol kas pas mus dar nėra tokio senyvo amžiaus žmonių, bet važiuodami jau dairomės į šonus, kur čia kokių namų yra, kad turėtume savo ir nereikėtų būti vaikams ant sprando“, – nusijuokia moteris.
