Todėl juodkrantiškius esą ne juokais supykdė ir įžeidė Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio LRT laidoje rugpjūčio pradžioje išsakyta nuomonė: „Tie keli žmonės, kurie nepatenkinti gyvenimu Juodkrantėje, jiems jokia valdžia nebepadės. Tiktai medikų pagalbos reikėtų, ko gero... Nes sunku pasakyti, ar įmanoma geriau gyventi nei Juodkrantėje“.
„Tai tipiškas požiūris į gyventojus, kurie gyvena ne Nidoje. Apmaudu. Stengiamės daryti gražiai ir įdomiai, kad žmonės iš čia nebėgtų, o „palaikymą“ turime tokį“, – DELFI guodėsi asociacijos „Juodkrantės bendruomenė“ pirmininkė Sandra Berletaitė.
„Mes nenorime, kad Juodkrantė tebūtų koridorius, keliaujantiems į Nidą“, – pridūrė Juodkrantės bendruomenės narė Ramunė Pečiukonytė.
Neliko mokyklos
Juodkrantiškių manymu, gyvenvietės smukimas sutapo su mokyklos miestelyje uždarymu. Dešimtmetį veikusi Juodkrantės Liudviko Rėzos Jūrų kadetų mokykla buvo likviduota, nes nebeliko moksleivių.
„Mūsų valdžia nesugebėjo išspręsti moksleivių apgyvendinimo klausimo. Dabar dėl tos kadetų mokyklos Klaipėda su Rusne varžosi. O mūsiškiai numarino labai gražiai. Mokykla veikė ir galėjo toliau gyvuoti. Vaikų yra. Skambindavo vos ne kasdien iš visos Lietuvos tėvai, kurie norėjo, kad vaikai Juodkrantėje mokytųsi. Bet reikėjo rasti vietą, kur vaikus apgyvendinti“, – pasakojo S. Berletaitė.
Iš pradžių vaikai esą buvo apgyvendinti kariškiams priklausančiose patalpose, esančiose tolokai nuo gyvenvietės. Kai Krašto apsaugos ministerija patalpas atsiėmė, Neringos savivaldybė moksleivių bendrabučiui numatė seną poilsinės pastatą netoli Gintaro įlankos. Šią vietą, pasakojo vietiniai, reikėjo suremontuoti, tačiau remontas taip ir neįvyko.
„Net netikėjau, kad mokyklą uždarys. Kaip tai gali būti? Vieną dieną perskaitau laikraštyje – nubalsavo, kad uždarytų. Visiems buvo šokas. Kai pati mokiausi, mokykloje buvo apie 100 mokinių. Jei klasėje 10 arba 14 moksleivių, ji jau buvo laikoma didele. Paprastai mokydavomės po 6-7 klasėje. Gerai visiems. Ir mokytojams lengviau, ir vaikai gaudavo daugiau dėmesio. Ir mokytis turėdavome kruopščiau. Nes didesnė tikimybė, kad paklaus. Atsakinėdavome vos ne kas antrą pamoką“, – prisiminė juodkrantiškė.
Ji taip pat teigė girdėjusi kalbų, jog ir dabartinį pastatą, kuriame yra sporto salė, kurioje žiemą sportuoja miestelio gyventojai, nori nugriauti.
Siūlo rinktis „morge“
„Jei nori ką nors gražaus ar įdomaus turėti, reikia pačiam daryti“, – konstatuoja asociacijos pirmininkė.
Oficialus asociacijos Juodkrantės bendruomenės narių skaičius – 30. Tačiau tikrasis skaičius didesnis. S. Berletaitė DELFI sakė pati priklausanti asociacijai, o vyras ne. Kitoje šeimoje – kitaip. Tačiau veikloje, anot jos, dalyvauja kiekvieno nario šeima.
„Be to, mes nesiekiame didelio skaičiaus. Kita vertus, neturime patalpų, kur rinktis, jei būtų daugiau žmonių. Yra vadinamieji Juodkrantės bendruomenės namai. Bet juose veikia šarvojimo salė. Todėl juodkrantiškiai grubiai juos vadina morgu. Aišku, siūlo juose mums rinktis. Bet aš ten šarvojau savo babą, tėvą. Daugelis ten savo artimuosius šarvojo, tai... Atmosfera vis tiek ne ta. Ar eitumėte savo mieste į laidojimo salę renginį organizuoti?“ – retoriškai klausia moteris.
Pastebi smukimą
Aktyvios moterys sakė sulaukiančios ne tik komplimentų, bet ir kritikos.
„Gyvename prie pagrindinės Juodkrantės gatvės, dirbame su turistais. Kai kurie čia atvažiuoja jau 10 ar net 20 metų iš eilės. O kai kurie net nuo tada, kai gimusios nebuvome. Todėl jie gali palyginti, kokia padėtis. Kai kurie tiesiai šviesiai sako: „Seniau buvo geriau. Dabar apšiurstat, smunkant. Kažkas ne taip“.
Kiti: „Buvome Nidoje, buvome Birštone. Žinokite, kiek ten gėlių! O kodėl Juodkrantėje jų nėra? Juk Nida – ta pati Neringa“. Turime krantinę gražią, žalią. Kodėl jos nepaversti gėlynu?“, – svarsto bendruomenės narės.
„Į Nidą nuvažiuoju retai. Šią vasarą vieną kartą buvau. Vau! Ten tikrai ir gėlių, ir gėlynų. Kodėl jiems pinigų gėlėms yra, o Juodkrantei nebelieka?“ – klausia S. Berletaitė.
Moterys tvirtina sulaukiančios ir tokių poilsiautojų, įdomiausia, lietuvių, kurie išvis nėra buvę Kuršių nerijoje. Jie, tikino moterys, ir stebisi, ir džiaugiasi, sako, kad Juodkrantėje labai gražu. Vis dėlto į bendruomenę susibūrę vietiniai yra tikri – galėtų būti ir dar gražiau.
„Daug nereikia. Įrenkime vaikų žaidimų aikštelę, krantinę dar gražesnę padarykite ir vieną kitą paslaugėlę imkime teikti. Skalbyklėlę, pavyzdžiui. Juk daug kas teiraujasi vasarą. Manytume, kad dėmesį gyvenvietėms reikėtų skirstyti proporcingai. Ir įsiklausyti į gyventojų pastabas.
Kiek kartų sakėme, kad Juodkrantė neturi padoraus tualeto. Gėda. Prie bažnyčios yra ir tualetai, ir dušai pastatyti. Bet jie kažkodėl užrakinti. Gerai, jei šalia tuos mėlynus pastato. Vis geriau nei nieko. Nes juk turistai autobusais važiuoja iš viso pasaulio“, – pastebi asociacijos narės.
Smėlį vežėsi iš žemyno
Idėja Juodkrantėje surengti didelio susidomėjimo sulaukusį smėlio skulptūrų festivalį kilo Juodkrantės menininkui Albertui Danilevičiui. „Pernai padarėme labai greitai, spontaniškai. Porą draugų jis pasikvietė, vieną iš Ukrainos, kitą – iš Latvijos. Parėmė Vėtrungių galerijos savininkas. Smėlio dovanų gavome iš Klaipėdos. Atrodo, smėlio turime daug, bet mūsiškis netinka. Reikia molingo, tad teko vežtis iš žemyno. Šiemet vėl reikėjo. Smėlio duoda, bet reikia atsivežti. Ant kelto priėjau prie sunkvežimio vairuotojo, klausiu, gal galite smėlio atvežti? Ko? – klausia, – jums dar smėlio trūksta?“ – juokiasi S. Berletaitė.
Pašnekovė džiaugiasi, kad smėlio gauti ir festivalį suorganizuoti pavyko ir žada, kad renginiu miestelėnai ir svečiai galės džiaugtis ir kitais metais. Anot jos, vietos krantinėje daug, norint galima sustatyti ir 10-15 skulptūrų.
„Pernai smėlio neišmetėme, per žiemą saugojome. Ir šiemet jį kažkur laikysime. Negali juk gero daikto išmesti. Praverčia. Gal kitąmet vėl vieną sunkvežimį smėlio gausime, tai jau septynias skulptūras turėsime. Ta Juodkrantės dalis šią vasarą atgijo, kaip niekada. Seniau ten tik keli žvejai susirinkdavo, dabar žmonės vaikšto, fotografuoja“, – pastebėjo moteris.
Seniau Juodkrantės centras buvo prie bažnyčios. Sovietiniais laikais centras perkeltas į priešingą miestelio pusę, kur buvo pastatytas paštas, parduotuvė, restoranas. Dabar jau nebeaišku, kur tas centras yra.
Atostogos – žiemą
Vasarą visiems neringiškiams darbymetis. Ne vienas yra įsirengęs patalpas sandėliuke, rūsyje, malkinėje, kur persikelia vasarai, o savo būstus išnuomoja poilsiautojams.
Visi jie jau laukia rugsėjo pirmosios, kad galėtų pradėti gyventi sau. Rudenį – grybauti, žiemą gal ledas bus geresnis, pažvejos. O jei nusibos Juodkrantėje, sako – Klaipėda čia pat. Pabūna kelias valandas tame šurmulyje, pavargsta, grįžta namo ir gyvena ramiai.
„Praėjusią žiemą aš nepailsėjau visiškai. Vieną kitą renginį suorganizuoti, o jei dar namuose nori ką nors padaryti... Tai ta žiemą ir „sprogo“. Nes kas antrą mėnesį kur nors dalyvauti važiuojame, arba darome renginį patys. Šį rudenį vėl norime krantinėje sodinti krokus, kad pavasarį gražiai sužydėtų. Pernai pasodinome 5 tūkstančius. Išdygo, buvo labai gražu. Bet atėjo stirnos ir visus nuėdė. Tiesiog plikai „nuskuto“, – pasakojo S. Berletaitė.
Nėra vietos gėlėms
Tokią juodkrantiškių akciją pastebėjo viena sėklomis prekiaujanti įmonė ir pasiūlė tulpių. Pernai ruduo buvo dėkingas, šiltas ir ilgas. Sodinti galėjo iki pat gruodžio. Gavo per 7 tūkstančius tulpių. Šį pavasarį jos žydėjo ilgai ir gražiai. Dabar bendruomenės narės svajoja visą krantinę nuo Raganų kalno iki autobusų stotelės apsodinti įvairiomis gėlėmis. Tačiau ten esą nėra oficialių gėlynų.
„Neturime, kur sodinti. Visur veja. Nors vartus statyk ir futbolo čempionatus organizuok. Juk neateisi, savavališkai nerausi, nekasinėsi. Juodkrantėje tėra du oficialūs gėlynai – prie Liudviko Rėzos paminklo ir prie bendruomenės namų. Tiksliau – buvo. Gruodį prie bendruomenės namų prisodinome tulpių svogūnėlių, bet iškart prasidėjo kasinėjimų darbai. Aplinką remontavo. O šiemet prie L. Rėzos paminklo gėles iškasė ir pasodino medį. Tai likusius svogūnėlius kaišiojome, kur tik galime, gyventojams išdalinome, tegul sodina, tegul puošiasi. Buvo du su puse gėlyno, liko pusantro“ – pečiais gūžčioja moterys.
