Su šios istorijos herojais (vėliau sužinojau, kad jie ir istorijos mokytojai) susitinkame ne Naujojoje Vilnioje, kur yra jų būstinė, bet viename restorane, šiek tiek už Vilniaus. Sako, kad aplinka gražesnė, labiau tiks prie šnekos.

Tik išlipus iš automobilio, skambinu Tomašui ir teiraujuosi, kur jie. Sužinau, kad pašnekovai – itin punktualūs, nors jų kareivių uniformos – netikros.

Tokia istorija geriau nei filmas

Tomašas ir 46 metų Valdemaras Šelkovskis yra Vilniaus istorinės rekonstrukcijos klubo „Naujosios Vilnios įgula“ nariai. Apie savo veiklą sutikę papasakoti vyrai drovisi ir šiek tiek jaudinasi, kad bus ne taip suprasti.

„Lenkų ir lietuvių santykiai šiandien gerėja, tačiau istorinis bagažas daro savo įtaką. Kai kurie žmonės gali ne taip suprasti ar interpretuoti mūsų veiklą. Mūsų susidomėjimas apima ne tik 1918 – 1939 m. laikotarpį, bet taip pat užsiimame Abiejų Tautų Respublikos (ATR) karybos istorijos puoselėjimu, rekonstrukcija.

Dažniausiai esame su lenkų tarpukario uniformomis, todėl mus žmonės gali tapatinti su lenkų kariuomene, o dėl istorinio bagažo gali atsirasti ir neigiamų epitetų“, – dėsto Tomašas.

Tačiau, anot jo, klubas nori prisistatyti visuomenei: Lietuvos lenkai juos puikiai pažįsta, tačiau lietuviai vargu ar yra girdėję apie „Naujosios Vilnios įgulą“.

Klubas siekia puoselėti taikią istorijos rekonstruktorių veiklą, skatinti geros kaimynystės kontaktus, ypač stiprinti ir plėtoti Lietuvos-Lenkijos ryšius, Lietuvos ir Lenkijos karybos tradicijas bei istoriją, taip pat ugdyti tautinių bendrijų istorinę atmintį ir rūpintis jų istorijos vietomis, ugdyti pilietiškumą ir patriotizmą.

Tikslai skamba kiek sausokai, o istorijos nemėgstantiems, tai galėtų skambėti kaip kančia. Tačiau tikslų įgyvendinimas gali sužavėti bet kurį istorijos dvejetukininką: nariai, vilkėdami rekonstruotas karių uniformas, lekia per laukus ant žirgų, išdarinėja įvairius triukus ir net kartais mosikuoja kardais.

„Tai istorija, kurią galima pajusti. Geriau nei filmas“, – Valdemaras gurkšteli giros ir nusišypso. Vyras patikina, kad tokia veikla gali atrodyti kaip žaidimas, tačiau tai yra visai nevaikiški dalykai.


Lietuvos istorijos nacionalistinis naratyvas

Pasiteirauju, kodėl jie pasirinko atkurti būtent tarpukario lenkų kareivių uniformas. „Norėjome atkurti napoleonmečio laikotarpį. Labai gražios, tačiau nepraktiškos uniformos. Tarpukaris yra praktiškas, finansiškai lengvesnis pasirinkimas, o ir Naujojoje Vilnioje buvo kariniai daliniai, atmintį apie kuriuos galima puoselėti“, – atsako Valdemaras. Vyras priduria, kad nori siūti ir lietuvių tarpukario uniformas, bet tam reikia ypatingo leidimo. Tokias uniformas dėvi Garbės sargybos kuopa.

Klubas užsiima edukacinėmis veiklomis, o ateityje turi ambicingų planų: atkurti sparnuotosius husarus. „Klube yra narių, kurie turi žirgus, gali praktikuotis“, – tikina Tomašas.

Abu vyrai yra istorijos mokytojai, tad suskuba priminti, kad sparnuotieji husarai buvo ATR kavalieriai, ant kurių šarvų buvo sparnai.

„Tai psichologinė ataka. Jojant, sparnai pradėdavo skleisti garsus. Jų aukso amžius – 17 amžius. Tai buvo lietuvių ir lenkų kariai, kurie laimėjo Salaspilio, Vienos mūšius bei užėmė Maskvą. Tik dabar žmonės pradeda apie juos kalbėti, suprasti, kad tai jų istorijos dalis. O seniau sakydavo, ai, čia ATR, neįdomus laikotarpis“, – pasakoja Valdemaras.

Anot Tomašo, toks buvo požiūris, nes vyrauja nacionalistinis naratyvas. „Kas yra Lietuva, Lietuvos istorija? Tai XIX amžius: tautinis atgimimas. O ATR, nuo Šapokos laikų yra akcentuojama kaip blogas laikotarpis“, – sako Tomašas.

Klausimas, kurio nesuprastų Adomas Mickevičius

Gente Lithuani, natione Poloni – tokia buvo ATR, tikina Valdemaras. „ATR bajorai kalbėjo lenkiškai, bet jie vis tiek buvo lietuviai. Nebuvo, kad vienas lietuvis, kitas – lenkas. Jie buvo abu vienu metu“, – dėsto jis.

Arši diskusija tarp lietuvių ir lenkų dažnai kyla dėl Adomo Mickevičiaus tautybės. Abu istorikai įsitikinę, kad jei A. Mickevičius šiandien būtų gyvas ir jo paklaustume, kokios jis tautybės, garsusis poetas klausimo tiesiog nesuprastų. „Ar žinojote, kad jis puikiausiai kalbėjo baltarusiškai? Baltarusiai sako, kad jis didysis baltarusių poetas, kuris gimė Lietuvoje, o rašė – lenkiškai. Jis siejo save su ATR. A. Mickevičius buvo ir lenkas ir lietuvis vienu metu, jam tai buvo neatsiejama“, – tvirtina Valdemaras.

Tačiau jis yra įsitikinęs, kad negalime teigti, jog tarp lietuvių ir lenkų nebuvo kovų. „Tokia istorija. Buvome kartu, vėliau kariavome, nes kitaip supratome valstybės ateitį. O dabar vėl kartu. Reikia kalbėti, kad daugiau nebūtų klaidų“, – sako istorikas.

Šiam iškart antrina Tomašas. „Nereikia gyventi traumine istorine patirtimi. Mes visada buvome kartu. Net kai kovojome. Bet vis tiek kartu. Reikia žiūrėti į ateitį. Dabartinė geopolitinė situacija yra palanki vystyti lietuvių – lenkų santykius. Gal visuomenė dabar geriau priims mūsų idėjas, nematys kažko neigiamo mūsų veikloje“, – sako Tomašas.

Tačiau abu vyrai pastebi, kad santykių pagerėjimui turėjo įtakos pasikeitę geopolitiniai santykiai. Anot jų, kada yra bendras priešas, tada jungiamės. Istorikai vardina, kad prieš Žalgirio mūšį buvo Kryžiuočiai, prieš Liublino uniją tai buvo tuometinė Maskva ir Ivanas Rūstusis. O, anot jų, dabar – įtempti santykiai su Rusija.

Požiūris į Lietuvos lenkus – negatyvus

Būtent dėl šių priežasčių klubo nariai yra įsitikinę, kad jų veikla itin svarbi. Esą žmonės mažai žino apie bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją. O ir požiūris į Lietuvoje gyvenančius lenkus, anot pašnekovų yra įvairialypis, o kartais ir neigiamas.

„Neapsigaukite, požiūris būna negatyvus. Kai kas sako, kad lenkai per daug reikalauja, kai kas, sako, kad lenkai neatsiprašė už skriaudas, ypač už Vilniaus užėmimą. Ir dabar mums tokiame kontekste pasirodyti su lenkų uniformomis... kai kurie žmonės gali tai priimti netinkamai. Esame atsargūs. Analizuojame, kaip į mūsų veiklą reaguoja draugai lietuviai. Kol kas mūsų organizacija Lietuvos lietuviškose medijose nebuvo pasirodžiusi. Čia pirmas kartas“, – sako Tomašas.

Valdemaras įsiterpia ir priduria, kad vieni sako, kad Lietuvos lenkai per daug reikalauja, o kiti, kad jie šaunuoliai, puoselėja savo kalbą.

„Tačiau mes kartais susiduriame su nemaloniais dalykais. Kartą su savo mokiniais išvykau į ekskursiją. Pagalvojau, kam istoriją mokytis iš vadovėlių, jei galime tiesiogiai mokytis. Ėjome senamiesčiu ir girdžiu, kad keli mokiniai tarpusavyje kalba lietuviškai. Klausiu kodėl. Sako, ai, žinot, mokytojau, kam čia traukti dėmesį, kad esame lenkai.

Jie drovisi. Tokių situacijų nors ir retai, bet pasitaiko. Jaučiasi skriauda, medijos nušviečia lenkų bendruomenę vienpusiškai. Taip, tai politiniai klausimai, bet yra ir žmonės, kurie čia gyvena. Kodėl juos reikia sieti su svetima valstybe? Beje ne su Lenkija, o su Rusija?“, – retoriškai klausia Tomašas.

Kur Lietuvos lenkas savas?

Valdemaras sutinka, kad nesmagu, kai juos palaiko rusais. Anot jo, Lietuvos lenkų mentalitetas yra ypatingas: jie save sieja ne su Varšuva, ne su Maskva. Arčiausiai širdies jiems – lietuviai.

Ir nors tas ryšys yra, kartais jie Lietuvoje jaučiasi kaip svetimi. „Nuvažiuoji į Lenkiją, ten paradoksas: irgi esi svetimas. Mes turime dialektą. Nuvažiuoji į Lenkiją, pradedi kalbėti, o tau atsako rusiškai. Ir pasidaro taip skaudu“, – sako Tomašas.

Vyras pasidalina viena istorija: kartą su motociklais vyko į Vengriją. Prasidėjus alergijai, teko sustoti Balstogėje ir nusipirkti akių lašų. „Nežinojau, kaip jie vadinasi lenkiškai, žinojau tik, kaip lietuviškai. Bandau pardavėjai lenkiškai paaiškinti, ko man reikia, o ji man atsako rusiškai.

Sakau, ponia, ar negirdite? Juk lenkiškai jums sakau. Kodėl jus man rusiškai? Ji man piktai atšovė: nenorite ir nepirkite, eikite iš čia. Jie girdi kažką kitokio, rytietišką akcentą ir pradeda rusiškai šnekėti. Sudėtinga tam Lietuvos lenkui. Čia kartais jautiesi svetimas, ten irgi svetimas. Tai kur tu savas? Nors Mickevičius rašė, kad kur bepažvelgsi, kur bekalbėsi, visur lenkai. Pasirodo nė velnio“, – šiek tiek su nuoskauda sako Tomašas.

Istorikai sako, kad Vilnius nėra vienos tautos miestas – jis daugiakultūris ir todėl toks žavingas. „Jis kaip Strasbūras. Ten ir vokiečiai, ir prancūzai gyvena. Taip ir Vilniuje – daug kalbų, tautybių. Tik nebeliko žydų po Antrojo pasaulinio karo“, – įsitikinęs Valdemaras.

Ir kaina, ir malonumas – nerealus

Tomašas svarsto, kad galbūt žmonės sakys, kad „Naujosios Vilnios įgula“ per drąsiai ir per paprastai bando kalbėti apie dalykus, kurie lietuvių ir lenkų tautas siejo kelis šimtus metų. Bet, anot jo, jei niekas nepradės – nieko ir nebus.

Pasiteirauju, kaip jie abu įsitraukė į šią veiklą. Valdemaras prisipažįsta, kad ši idėja jam kirbėjo 10 metų, o kai ėmėsi ją įgyvendinti, įtraukė ir savo buvusį mokinį.

„Taip, Valdemaras man mokykloje dėstė istoriją. Vėliau pats tapau mokytoju. Bandė atkalbėti, bijojo konkurencijos, – juokiasi Tomašas. – Man patinka klausytis istorijų. Istorijos mokytojas yra tas, kuris pasakoja įdomias istorijas“.

Tačiau taip pasakoti istoriją, kaip pasakoja klubo nariai per edukacinius užsiėmimus moksleiviams, kainuoja nemažus pinigus.

„Uniforma brangi, kainuoja apie 300 eurų. Bet dar yra diržas, pirštinės, durklas. O jeigu dar kardas, žirgas... Geras kardas kainuoja apie 300-500 eurų. Tad visa uniforma gali kainuoti apie 3000 eurų. O čia dar nekalbant apie žirgus ir jų išlaikymą“, – vardija Valdemaras. Anot jo, todėl beveik visi klubo nariai yra jo amžiaus. Pats jauniausias narys yra Tomašas.

Šis linkčioja galvą ir sutinka, kad veiklai reikalingi kaštai yra nerealūs.

„Bet ir malonumas yra nerealus. Mano pažįstamas turguje nusipirko rusų kareivių batus. Skambina man ir sako: nusipirkau tik už 15 eurų! Mano žmona klausė pokalbio ir sako, ar laimėjo jis milijoną? Žmogus buvo toks laimingas“, – šypsosi Valdemaras.