Šios šeimos istorija Bijūnų bendruomenė dalijasi iki šiol, nes dar 2011 metais visi kaimo gyventojai čia plušėjo remontuodami seną namą. Į svečius mus priėmė pati Rūta, 7 vaikų mama. Vos atvykę išlipame dideliame, sutvarkytame kieme, visai šalia tvenkinio. Šalia namo sudžiaustytus skalbinius plaiksto vėjas, o po kiemą išdidžiai žingsniuoja pora kalakutų.

Paprastai, tikina Rūta, namie dienos metu ją rasti sunku, nes slenkančiu grafiku dirba netoliese esančiuose šiltnamiuose, augina agurkus. Seniau, sako, namuose turėjo ir mažą ūkį, augino karvę, tačiau dabar nebespėja, todėl beliko paukščiai.

„Aš ir taip ryte keliuosi 3.20 val., o jeigu dar turėčiau gyvulius, tai man tektų keltis 2 val. Grįžtu iš darbo, pagaminu valgyti, turiu dar viščiukų, dedeklių vištaičių. Yra to darbo – tai daržas, tai maisto gaminimas, tai viščiukai, tai tvarkymas. Be abejo, pavargsti – darbe karštis, čia daug darbo, bet turiu, kas padeda. Mergaitės padeda, sūnūs padeda“, – pasakoja Rūta.

Ir nors šiandien šeimos gyvenamoji aplinka atrodo gana idiliškai, taip buvo toli gražu ne visada. Rūta atvirauja, kad pati buvo įklimpusi ir į alkoholio liūną, sirgo depresija, o gyvenimo pradžia čia, vienkiemyje, buvo skurdi ir sudėtinga.

Pirmojo vaiko susilaukė 18–kos

Pirmojo vaiko, pasakoja ji, susilaukė dar būdama 18-kos, kitų 6 jau susituokusi su Danu, bet šiuo metu name kartu gyvena tik 4 atžalos. Du vaikai jau išsikraustė, o dar vienas sūnus gyvena ir mokosi Alytuje, namo grįžta tik vasarą.

Paklausta, ar galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą be vaikų, Rūta susimąsto. „Nelabai, – sako ji ir kelioms sekundėms, kurias skaičiuoja ant sienos kabantis laikrodis, nutyla. – Neįsivaizduoju. Būna, kad namie liekam trise ir man jau nejaukiu, nes nėra to triukšmo, nėra rėkimo „mama“ arba „mamuk“, – juokiasi.

Tiesa, sako Rūta, lietuvių požiūris į daugiavaikes šeimas iki šiol gana skeptiškas ir tai esą pajunta ir ji pati. „Žmonės dabar yra labai pikti ir pavydūs, ir jeigu tik sužino, kad tu esi daugiavaikė: o, tai vaikų prisidarė, tik pašalpos laukia, nenori nei dirbti, laukia, kad atneštum ant lėkštutės. Žinokit, ne. Ne. Aš auginu 7 vaikus, aš dirbu, mano vyras dirba“, – apkalbantiems atkerta Rūta.

Jokių socialinių pašalpų moteris sako negaunanti, esą nepriklauso, per didelės pajamos, todėl verstis tenka patiems.

„Aš gaunu tik tuos 30 eurų už vaikus, o taip tai jokių pašalpų ir kruopų negaunu. Dėl socialinių pašalpų aš niekur nesikreipiau, net sauso davinio nesikreipiau, nes pagal įstatymus man niekas nepriklauso, todėl kad mano trys sūnūs dirba ir jų pajamos skaičiuojamos kartu su mano. Aš džiaugiuosi, kad aš auginu 7 vaikus, aš žinau, kad man senatvėj kažkuris vis tiek atneš ar vandens atsigert, ar duonos atveš“, – šypsosi ji.

Žmonės dabar yra labai pikti ir pavydūs, ir jeigu tik sužino, kad tu esi daugiavaikė: o, tai vaikų prisidarė, tik pašalpos laukia, nenori nei dirbti, laukia, kad atneštum ant lėkštutės. Žinokit, ne. Ne. Aš auginu 7 vaikus, aš dirbu, mano vyras dirba.

Norintys dirbti, įsitikinusi daugiavaikė mama, galimybių visada gali rasti nepriklausomai nuo to, ar gyvena kaime, ar mieste: „Jeigu esi sveikas žmogus, darbų yra. Be abejo, gal vienkiemiuose sunku susisiekti, taip gali būti, bet išeitis yra. Reikia tik netingėti, atsiprašant, pakelti savo subinytės ir paieškoti. Ir kai turi darbą, gauni tą pinigėlį, o neini prašyti pašalpų ir stovėti eilėse, kol tave užregistruos ir sumokės. Kai gauni tą atlyginimą, visai kitoks žmogus esi, o ne sėdi ir lauki, kol atvažiuos socialinė darbuotoja, atveš kruopų ir dešros.“

Buvo didelių duobių

Ir nors šiandien Rūta daug juokauja ir tikina, kad daugiavaike mama būti visai nesunku, jos pačios gyvenime būta didelių duobių.

„Buvo tikrai sunku. Aš sirgau depresija ir stipriai gėriau. Bet pati išsikapsčiau. Vyras labai padėjo. Jei ne vyras, tai aš ir vaikų neturėčiau“, – atvirauja moteris.

Rūta tikina alkoholio visai nebevartojanti jau ne vienerius metus, o pasiteiravus, iš kur sėmėsi stiprybės išlipti iš priklausomybės, tikina, kad kitos išeities tiesiog neturėjo.

„Kai man buvo depresija, mano gydytoja labai gerai pasakė: Rūta, mama neturi teisės nei sirgt, nei palūžt. Aš toks žmogus, aš nemėgstu skųstis“, – sako.

Pašnekovė mano, kad išbristi iš priklausomybės įmanoma tik tiems, kurie iš tiesų nori tai padaryti, tačiau Lietuvoje, jos teigimu, dažnai trūksta pagalbos ir palaikymo: „Aš, žinokit, pasakysiu atvirai, jeigu žmogus nenorės gerti, jis negers. Bet jeigu žmogus nori, jis gers ir toliau. Ir ar koduosi jį, ar gydysi, jis vis tiek eis į tą patį liūną. Bet patarčiau visiems žmonėms – neikit į tą liūną, nes iš jo po to labai sunku išbristi. Ir jeigu dar tau niekas nesuteiks pagalbos, kai tu geranoriškai prašai, ir nusisuks, sakys: tu, pijoke, toks ir anoks, pats krapštykis. Tai eina iki tokio lygio, kad savižudybės prasideda“, – surimtėja pašnekovė.

Pati Rūta taip pat yra kilusi iš daugiavaikės šeimos, namuose augo 10 vaikų. Tik viena sesuo, prasitaria, mirė dar būdama maža. Vėliau moters gyvenimas irgi nelepino, po mamos mirties pašnekovei teko rūpintis ne tik savo vaikais, bet ir prižiūrėti be motinos likusias dvi seses.

Gyveno be elektros, o spintoje prišaldavo rūbai

Į Būdos kaimą Rūta ir Danas atsikraustė po to, kai gavo dovanų seną močiutės namą. Tai, pamena pašnekovė, buvo kone sunkiausias laikotarpis – pirmuosius tris metus teko gyventi be elektros. Tuo metu pora jau augino du vaikus.

„Vyras suorganizuodavo, pajungdavo lemputę nuo akumuliatoriaus. Vyriausias sūnus pamatydavo atvažiuojančio automobilio šviesas, tai bėgdavo slėptis, bijodavo. Čia nieko nebuvo, tik lauko tualetas. Vaikus maudžiau vonelėje ir patys apsiprausdavome vonelėje“, – pamena moteris.

Aš, žinokit, pasakysiu atvirai, jeigu žmogus nenorės gerti, jis negers. Bet jeigu žmogus nori, jis gers ir toliau. Ir ar koduosi jį, ar gydysi, jis vis tiek eis į tą patį liūną. Bet patarčiau visiems žmonėms – neikit į tą liūną, nes iš jo po to labai sunku išbristi.

Name, sako ji, tuo metu nebuvo ir pečiaus, o vyras sveiko po autoįvykio, į kurį pakliuvo su motociklu, todėl tuo metu itin pravertė giminės ir Bijūnų bendruomenės pagalba bei palaikymas.

Po truputį šiuos trūkumas, anot Rūtos, pašalinti pavyko. Tačiau viena problema nedingo – namas buvo senas, o jame – vos vienas gyvenamas kambarys. Buvo toks laikotarpis, pamena pašnekovė, kai vienoje patalpoje teko gyventi net devyniems žmonėms.

„Pirmas dalykas, buvo labai šalta, nes per tuos 4 metus, kai niekas čia negyveno, įsiveisė toks grybas, kuris valgė medieną. Buvo taip šalta, kad šalo sienos, spintos viduje net drabužiai būdavo prišalę. Ir vaikams buvo labai mažai vietos, nebuvo nei kur pamokų ruošti. Vienam kambary mes miegodavome visi – kas ant grindų, kas ant lovų“, – pasakoja ji.

Kadangi kapitaliniam remontui tuo metu šeima lėšų neturėjo, Rūta kreipėsi į Bijūnų bendruomenę, kuri šeimą užregistravo televizijos projekte, surado rėmėjus ir padėjo suremontuoti būstą.

„Pirmiausia, gavau pylos nuo vyro. Buvo pas mus dvi dienos nekalbadienis. Aš pati labai apsidžiaugiau, bet iš pradžių tuo nepatikėjau. Galvojau – ai, musėt, čia nieko neišeis, rėmėju neatsiras. Bet atsirado ir viskas įvyko ekspromtu. Vaikams atiteko po kambarį. Dabar turi ir kur atskirai miegoti, ir namų darbus daryti. Daug vietos atsirado, laisviau gyventi“, – džiaugiasi.

Su vyru susipažino po skelbimo laikraštyje

Paklausta, kaip susipažino su savo vyru, Rūta šypteli – meilę surado po skelbimo laikraštyje. „Gyvenau pas mamą ir turėjau sūnų. Mano brolienė sako: aš įdėjau į laikraštį skelbimą, kad tu ieškai draugo. Ir mano dabartinis vyras man parašė laišką. Laiškų aš gavau daug, bet man užkliuvo vienintelis. Laiškų buvo gal penkiolika, bet atrašiau tik jam. Jis man atsakė. Ir taip po biškį po biškį susibendravom. Ir paskui, kaip liaudiškai sakoma, sumetėme skarmalus“, – juokiasi moteris.

Tuo metu, pamena pašnekovė, telefoną turėdavo tik vienas kitas kaimo žmogus. Ji pati skambindavo iš kaimynės, kuri gyveno už 500 m, o Danas žingsniuodavo pas vieną Bijūnų kaimo moterį.

„Būdavo aš jai paskambinu, pasakau, kad tokią tokią valandą skambinsiu ir jis ateidavo pakalbėti. O po to pradėjom gyventi. Susilaukėme antro sūnaus ir po to vienas po kito pametinukai. O vienais metais pagimdžiau du – berniukas gimė sausį, o mergaitė gruodį“, – pasakoja moteris.

Paklausta, kaip pasiryžo turėti tiek vaikų, Rūta tik gūžteli pečiais. Sako, niekada nebuvo sau nubrėžusi ribos, kiek atžalų reikia susilaukti. „Jokios karjeros aš neturėjau, kaime gyvenau, kai čia persikraustėm, gyvenom be elektros, tai ką reikėjo daryti? Tik vaikus, – juokiasi. – Nu liaudiškai kalbant, tai ką čia slėpsi. Kiek davė Dievas, tiek ir turiu. Neplanavau, kad turėsiu du vaikus ar tris vaikus. Nebuvo taip.“

Mieste gyvenimo neįsivaizduoja

Dabar Rūta sako neturinti, kuo skųstis. „Yra žmonių, kurie sunkiau gyvena. Be abejo, trūksta tų pinigų, bet nusiperkam tai, ko reikia. Pasitaupom ir nusiperkam. Pinigėlių trūksta visiems. Kuo daugiau turi, tuo labiau trūksta. Aš tiesiai šviesiai sakau. Ar tu turi tūkstantį, ar tu turi šimtą, jeigu susidėliosi, kiekvieną pinigėlį pasiskaičiuosi, tos algos užteks iki kito mėnesio. Būna tokių situacijų, kad ar vaikas suserga, ar dar kas nors nutinka, tai atsiranda tas trūkumas, bet taip tai su gera galva galima gyventi ir su 20 vaikų“, – įsitikinusi ji.

Kai gauni tą atlyginimą, visai kitoks žmogus esi, o ne sėdi ir lauki, kol atvažiuos socialinė darbuotoja, atveš kruopų ir dešros.

Tik išvažiuoti atostogų, pripažįsta, sau negali leisti. Paskutinį kartą prieš 3 metus buvo išvykusi pas seserį į Angliją. Paklausta, ar nesusigundė galimybe pasilikti lietuvių taip mėgstamoje šalyje, Rūta purto galvą: „Buvau nuvažiavusi pas seserį penkis kartus. Visur gerai, kur mūsų nėra. O geriausia čia, namie.“

Savo gyvenimo ji sako neįsivaizduojanti ir mieste. „Niekada gyvenime, – vos prakalbus apie tai nukerta Rūta. – Aš nemėgstu miesto, negaliu būt mieste, per ankšta, per daug žmonių. Man čia labai gerai. Nei kaimynų aš turiu, niekas manį nemato, aš nieko nematau ir man gerai. Aš iš kaimo kilusi ir neįsivaizduoju gyvenimo mieste, ir dar su tiek vaikų.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (296)