Sugriežtintą pasienio zonos statusą Nidai ir Juodkrantei 1946 m. liepos 26 d. suteikė Sovietų sąjungos Ministrų taryba. Jis buvo sušvelnintas 1957 m. gegužės 10-ąją, kai Kuršių neriją administravęs Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas priėmė atitinkamą sprendimą.
Neringos meras Darius Jasaitis sako, kad šiuo metu Neringoje egzistuojantis „režimas“ yra baisesnis nei sovietmečiu. Nuo ko neriją saugojo sovietai, esą bent jau buvo aišku, o nuo ko dabar ji saugoma, merui nesuprantama.
Kad Neringa yra mirštantis kurortas, mano ir ilgamečiai jos gyventojai. Istorikai kartu konstatuoja, kad kurorto infrastruktūra šiais laikais dar nėra pasiekusi net to lygio, kokį turėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.
Iki karo – elitinis kurortas
Juodkrantė, dar XIX a. viduryje buvusi niekam nežinomas žvejų kaimelis, nuo 1880 m. pradėjo garsėti ir XIX a. pabaigoje jau tapo prabangiu kurortu, atitinkančiu Vokietijos imperijos kurortų standartą.
„Per labai trumpą laiką išnaudojant gamtos pranašumus, geografinę padėtį buvo sukurtas kurortas. Savaitgaliais į Juodkrantę klaipėdiečiai atplaukdavo keliais garlaiviais. Šis kurortas buvo labai mėgstamas“, – sakė Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja doc. dr. Nijolė Strakauskaitė, gimusi Juodkrantėje būtent 1957-aisiais.
„Tai buvo elitinis Vokietijos antrojo šimtuko verslininkų kurortas. Antanui Smetonai po 1923 metų jis buvo per brangus. Ir karštas vanduo, ir elektrinis apšvietimas – viskas jau tada buvo. Šokiams grodavo Klaipėdos muzikinio teatro orkestras“, – antrino Arūnas Balna, tris dešimtmečius Juodkrantėje gyvenantis Liudviko Rėzos kultūros centro darbuotojas ir gidas.
Nidoje situacija buvo visai kitokia. Dailininkai rinkdavosi joje dėl ramybės. Kaip kurortas Nida pradėjo augti tik tarpukariu.
„Tokio prabangaus kurorto Juodkrantėje niekada daugiau nebus. Didžiųjų viešbučių kambariai privatizuoti po vieną. Jeigu nėra vieno savininko, niekas nemąstys kaip visumos vadybininkas. Jeigu ir nušvistų supratimas, kad kurortui reikia naujo viešbučio, jam nebus vietos“, – sako N. Strakauskaitė.
Ieškojo gyventojų
Pasak A. Balnos, po karo Kuršių nerija buvo tarsi Sibiras. Kurortų nebeliko, buvo uždara zona, kitaip sakant, užkampis – iki Juodkrantės vedė šioks toks žvyrkelis, susisiekimas su Klaipėda žiemą vykdavo ledu. 1957 m. pirmąsyk leista oficialiai emigruoti į Rytų ir Vakarų Vokietiją, tad kai kurie žmonės tuo pasinaudojo ir išvyko. O į neriją buvo atkelti rusakalbiai iš tolimesnių Sovietų Sąjungos regionų.
Pasak N. Strakauskaitės, 1952–1953 m. vyko verbavimo kampanija ir Lietuvos regionuose, nes tie gyventojai, kurie jau buvo atkelti, išsilakstė į Klaipėdą. O tais laikais buvo sprendžiamas ūkinio pajėgumo, kurio pagrindas buvo žuvininkystė, klausimas, tad reikėjo žmonių.
Anot A. Balnos, tada pradėjo vežti ne kariškius, bet miškininkus ir žvejus nuo Daugų, Platelių, iš Suvalkijos nuo Metelio ežero, iš Šakių rajono. Buvo įkurtas tarybinis žvejų kolūkis. Nors nuo 1946 m. čia buvo paskelbtos kurortinės vietovės, apie kurortų vystymą tada dar niekas negalvojo.
Pasitikdavo sargybinis su šautuvu
Nuo 1955 m. Juodkrantėje gyvenanti 86-erių Aldona Balsevičienė dar labai gerai prisimena, kaip 1954-aisiais pirmą kartą žiemą pamatė Juodkrantę. Tada ji dar gyveno Klaipėdoje, o jos vyras nuo rugsėjo pradėjo dirbti Juodkrantės mokykloje, nes atidarė 5 klasę ir reikėjo mokytojo. Tad žiemą moteris buvo sumaniusi jį aplankyti.
„Senojoje perkėloje prieinu prie tvoros, stovi sargybinis rusas su dideliu šautuvu. Parodžiau iš pasieniečių gautą leidimą vykti į Juodkrantę 10-čiai dienų. Įspėjo, kad nuvažiavusi turiu prisistatyti tenykščiams pasieniečiams. Prieplaukoje stovėjo nedidelis keltas, kurį mes vadinome vėžliu. Persikeliu į kitą pusę – nieko nėra: jokio autobuso, jokios mašinos, tuščia ir nyku. Atvažiavo sunkvežimis, pilnas prikrautas malkų. Du vyrai sėdėjo kabinoje. Priėjau prie jų ir paklausiau, kaip man patekti į Juodkrantę. Jie mane pavežė ant malkų krūvos. Buvau apsirengusi rudeniniu palteliu, avėjau batukus „laivelius“, nes neturtingai gyvenome. Važiavome lygiai pusantros valandos, pamažu – iš duobės į duobę. Juodkrantėje mane tada nustebino pušys – šitoks grožis, tokia pasaka... Šerkšnas buvo iki pat žemės, šakos nusvirusios. Aš, miesto vaikas, gimęs Kaune, stovėjau ir grožėjausi. Taip prasidėjo mano pažintis su Juodkrante“, – pasakojo ponia Aldona.
Pasak jos, sargybinis prie prieplaukos tvoros Klaipėdoje stovėjo ilgokai. Vėliau Smiltynėje pastatė postą – toje vietoje, kur dabar laikomos karietos. Todėl keliantis per marias visada reikėdavo turėti pasą.
Gyventojai, atvykę į Kuršių neriją, buvo gavę specialius leidimus. Juose buvo surašyti ir šeimos nariai, kurie galėjo atplaukti ir išlipti Juodkrantėje. Gyventojai galėjo pro postą atsivaryti karves.
„Kai jau atėjo tie 1957-ieji, davė leidimų mūsų draugams ir pažįstamiems. Jeigu atmintis neapgauna, metams iš karto jų gaudavome 12. Tada mamą atsivežiau parodyti, kaip atrodo šitas kraštas, bet jai nepatiko – vandenys iš abiejų pusių, tad jai buvo baisu. O man labai patiko. Tad 6-erius metus atidirbusi Klaipėdoje 1955žaisiais persikėliau gyventi į Juodkrantę, nes ten buvo daug butų, be to, gavau lietuvių kalbos mokytojos darbą. Mokytojas Buzas, pasikinkęs į vežimą girininkijos arklį, vežė mane pagrindiniu Juodkrantės keliu – Kaimo gatve, vedusia Kaliningrado link. Man atrodė, kad jis man rodo Juodkrantę, o, pasirodo, jis jos žmonėms rodė mane, būsimą mokytoją. O tas arklys šėrėsi kaip kaži kas, visa aplipau jo plaukais, bet man vis tiek buvo labai įdomu“, – dalijosi prisiminimais A. Balsevičienė.
Pasak A. Balnos, pasienio zonos režimas pradėjo silpnėti po Josifo Stalino mirties.
Santykiai buvo geri
Anot ponios Aldonos, kai ji atvažiavo gyventi į Juodkrantę, žmonių joje gyveno nedaug. Mokykloje, rusų klasėje, buvo likę 3 mokiniai, tačiau ministerija vis tiek leido laikyti tokią klasę ir uždarė tik tada, kai liko vienintelis moksleivis.
Pašnekovė sakė, kad vienu metu čia buvo labai daug rusų iš Astrachanės privažiavę ir jie jautėsi kaip šeimininkai. Tokiam žvejų brigadininkui Kondraškinui, pasak moters, visur durys buvo atviros. Jis vienintelis visoje Juodkrantėje turėjo „moskvičiuką“.
Iš vietinių gyventojų daugiausia buvo atvykusių iš Dzūkijos. Poniai Aldonai buvo keista, kad jie nepripažino sriubos, kad atnešę raugintų kopūstų ant jų cukraus berdavo.
Moteris pasakojo, kad santykiai tuo laikotarpiu tarp žmonių buvo labai geri, daugiau tokių, jos nuomone, niekada nebebus. Nes visi tada vienas kitą pažinojo, buvo draugai, vaišindavo vienas kitą kuo tik galėdami.
„Vaišės nebūdavo gausios. Kas turėdavo buroką, išvirdavo ir padėdavo ant stalo, kas duonos, kas ragaišį, kas žuvį. Prisimenu, kaip pirmą kartą gyvenime valgiau rauginto kopūsto galvą. Pasieniečių viršininkas buvo keliamas į kitą vietą. Nuėjome jo išlydėti pasiėmę pusę litro, bet užkandos nėra... Tai viršininko žmona atnešė rauginto kopūsto galvą. To dar nebuvau mačiusi. Lupinėjam po lapą – skanu... Pasirodo, šeimininkai raugindami kopūstus į statinės apačią visada įdėdavo vieną ar kelias galvas ir jos parūgdavo kartu su kopūstais“, – prisiminė A. Balsevičienė.
Vienu metu Juodkrantėje buvo labai geras prekių tiekimas, nes parduotuvė priklausė žvejų vartotojų kooperatyvui.
„Ateini į parduotuvę, kurioje dirbo vyras ir žmona Lukai, tuojau ant stalo vyno butelis ir vaišina. Pinigų neturėdavome, algos mažos. Skolą įrašydavo į tokią knygą, atiduodavai mėnesio pabaigoje. Kiti žmonės užeina į parduotuvę, ir jie įtraukiami į kompaniją. Ir taip iki parduotuvės uždarymo. O kai žvejai gaudavo premijas... Buvo toks žvejys Žilinskas, tai jis paėmė visą dėžę degtinės ir pastatė dabartinės Kalno gatvės centre, kur ta parduotuvė buvo. Kas eina pro šalį, nori nenori turi išgerti, tik moterų neprievartavo to daryti. O žuvų buvo daug. Prieplaukoje galėjai ir ungurį už vieną rublį nusipirkti, o parduotuvėje jis kainavo tris. Ir kitų žuvų gaudavai. Paskui patys išmokome ungurius rūkyti, marinuoti. Man vienas žvejys pasakojo, kad jie ne tik žuvis, bet ir gintarą po vėjuotos nakties gaudydavo ir kartais ištraukdavo tokį gabalą kaip plyta“, – prisiminimais dalijosi ponia Aldona.
Kai ji atsikraustė į Juodkrantę, buvo nemažai pilkųjų garnių. Mokiniai mažus garniukus surinkdavo, laikydavo narveliuose prie marių ir šerdavo. O kormoranų atsirado jau vėliau.
Nors pasienio režimas ir buvo susilpnėjęs, vis tiek prie jūros nueiti bet kada, pavyzdžiui, vakare, pasivaikščioti jokiu būdu nebuvo galima. Buvo nustatytas laikas, kada galima ir kur – labai nedidelis plotelis „ir jokių šposų„.
„Pasieniečiai labai tvirtai mus laikė. Vienas jų nuolat žiūrėdavo iš bokštelio su žiūronais, kad tik mes nieko nepažeistume. Kai mūsų mokiniai nueidavo pajūriu pabėgioti, juos tuojau pat „supakuodavo“, ir gaudavo bulves skusti pasieniečiams. Jų užkarda buvo pačiame Juodkrantės centre, vėliau išsikėlė į pajūrį. Vėliau pamažu režimas silpnėjo, buvo leidžiama jau truputį toliau nueiti, galėjai jau ir saulę palydėti, paskui ir ekskursijų atvažiuodavo, einant keliu prie jūros įsikūrė Kauno radijo gamyklos ir Panevėžio „Lietkabelio“ palapinių miesteliai, kuriuose galėjo ilsėtis daugiau kaip 200 žmonių. Jie galėjo atvažiuoti ir po mišką vaikščioti laisvai, bent jau ten jų nebegaudė“, – pasakojo ponia Aldona.
Centru tapo Nida
Pasak N. Strakauskaitės, po to, kai 1961 m. buvo įkurtas Neringos miestas, civilinis gyvenimas čia jau atrodė kitaip. Anot docentės, vienu metu Neringoje gyvenimas buvo netgi labai laisvas, kol apie 1966 metus neatsirado gamtinis landšaftinis draustinis. Ji spėja, kad, ko gero, jis buvo padarytas todėl, kad į Neringą važiuodavo labai daug ekskursijų, ypač latvių, kildavo daug gaisrų.
Po kurio laiko Neringoje jau buvo palyginti daug gyventojų.
„Mano mokyklos laikais Juodkrantėje buvo vos ne 200 vaikų, o dabar mokyklos nebėra. Prieš porą metų bebuvo tik pradinė, dabar, atrodo, ir jos nebebus. Namų nusipirko tie, kurie čia negyvena. Laikai pasikeitė, dabar nerijos centras nebe Juodkrantė, kaip buvo prieš 100 metų, o Nida“, – sakė N. Strakauskaitė.
Buvusio Neringos vykdomojo komiteto pirmininko Aloyzo Puslio prisiminimuose užsimenama ir apie tai, kaip Neringa buvo verčiama kurortu. Žmonės, suvažiavę čia gyventi po karo, vertėsi ūkine veikla – augino karves ir t. t., tad buvo pristatyta visokių tvartukų, jie buvo griaunami, statomi nedideli standartiniai pastatai. Tačiau, docentės teigimu, Judkrantės kurortas taip niekada ir netapo tokiu, koks buvo prieš karą. Sovietmečiu jis buvo vystomas jau kitais principais – atsirado gamyklų poilsinės.
Kurortai miršta?
A. Balna į Juodkrantę atvyko gyventi jau Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jis mano, kad Neringa yra mirštantis kurortas, nes jo infrastruktūra šiais laikais dar nėra pasiekusi to lygio, kokį turėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Labai ilgai trunkantis planų derinimas užkerta kelią kurortui vystytis.
„Gamta saugoma buvo ir tais laikais, tačiau niekas netrukdė net restoranų ant kopų statyti. Ant apsauginės kopos buvo net trys restoranai. O dabar Kuršių nerijoje net palapinių niekur negalima statyti. Bet žmonės pas mus turbūt versliausi Lietuvoje. Nepaisydami įstatymų džiunglių, jie dar sugeba pradėti įvairius verslus“, – sako A. Balna.
Pašnekovo nuomone, kitame krante – Drevernoje, Rusnėje, Kintuose – viskas vyksta geriau, nes ten nėra tokio „gamtosauginio preso“ ir jis po truputį pradeda lenkti Neringą.
„Mes jau taip saugome Kuršių neriją, kad praktiškai nieko čia negalima daryti. Žiemą mūsų gyvenvietės kaip išmirusios. Viena Savivaldybė visko padaryti nepajėgi, privačios iniciatyvos su dideliu kapitalu nesulauksi, nes pernelyg daug smulkių savininkų. Gyvenvietės užkištos –automobilių stovėjimo vietų minimaliai, plėsti nieko negalima. Mūsų Savivaldybė 20 metų derina dviejų aukštų garažų projektą ir iki šiol nesuderino. Kai vienu metu atplaukia trys kruiziniai laivai į Klaipėdą, vien su jų turistais atvyksta 60 autobusų, neskaičiuojant visų kitų. O ant Parnidžio kopos yra tik trys vietos autobusams statyti... Realiai Neringa vienu metu visose aikštelėse gali priimti iki 20-40 autobusų“, – kalbėjo A. Balna.
Jo nuomone, šitai ypatingai teritorijai, įtrauktai į UNESCO paveldą, turi būti atskiras įstatymas su normaliomis visiems žinomomis žaidimo taisyklėmis.
„Kurortas taip negali stovėti ir merdėti kaip koks nors etnografinis kaimas. Norint parodyti mūsų gamtą, reikalinga infrastruktūra. Mūsų auklės – kelios, tad turime tai, ką turime. Po truputį virstame Labanoru. Po kurio laiko čia bus turtingų žmonių „medžioklės nameliai“. Jie čia turės vasaros vilas atvažiuoti pabūti, ir viskas. Dabar gyvenamąją vietą deklaravę yra beveik 5 tūkstančiai žmonių, bet vargu ar visoje Neringoje žiemą jų būtų galima surasti apie pusantro tūkstančio“, – sako A. Balna.
„Ne UNESCO perlenkia lazdą“
Neringos mero Dariaus Jasaičio teigimu, dėl susiklosčiusios situacijos kaltė krenta ne UNESCO, o vietinėms institucijos. Anot jo, jei šioje teritorijoje verslininkams ir toliau bus taip sunku išsilaikyti, kurortai ilgainiui ištuštės.
„Sovietai labiausiai bijojo, kad nebėgtų žmonės pas kapitalistus, todėl ir buvo griežto saugojimo zona. Bet žmonėms gyventi čia leido, vyko statybos, nors ir tada Neringą saugojo gamtosaugininkai. Dabar – atvirkščias procesas. Sienos atidarytos, tačiau toks režimas padarytas, kad visi iš čia bėga, nes nieko čia negalima daryti – nei lango pakeisti, nei tvoros užtverti, nei baseino, nei viešbučio pastatyti.
Šiais laikais UNESCO yra padaryta tėvynės priešu, tačiau visi draudimai yra Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos. Ir jos draudimai blogesni už bet kokius sovietmečio režimus. Ši tarnyba tik žemina UNESCO vardą nuolat kartodama, kad tai neva draudžia ši organizacija. UNESCO tikrai nėra mūsų priešas, mes džiaugiamės, kad esame jos saugomų teritorijų sąrašuose. Pati organizacija nesupranta kai kurių teisės aktų, kurie pas mus galioja. Dabar situacija tokia, kad niekas nesupranta, kas už ką yra atsakingas ir kas ką turi tvarkyti. Pavyzdžiui, Neringai leista naudotis tik 8 kilometrus pliažų, nors pakrantės turime 50 kilometrų. Kam mes saugome tuos 40 kilometrų paplūdimių? Kodėl neduoda miestui vystyti ir tvarkyti šitų teritorijų?“ – svarstė D. Jasaitis.
