Šiemet Lietuva jau ketvirtą kartą minėjo tautinių bendrijų dieną. Ta proga savo istorijomis pasidalino skirtingų tautybių žmonės, kurie dirba ir gyvena pajūryje.
Palanga – pamėgta atostogų vieta
Azerbaidžanietį Rafaelį Rasulovą galima būtų pavadinti meilės emigrantu. Į Lietuvą vyras pasiryžo keltis dėl savo būsimosios lietuvės žmonos, su kuria susipažino Sankt Peterburge. „Tuo metu dažnai važiuodavau į komandiruotes. Tąsyk taip pat į Sankt Peterburgą atvykau darbo reikalais ir atsitiko taip, kad susipažinau su lietuvaite, su kuria vėliau sukūrėme šeimą ir jau kartu gyvename ilgiau nei trisdešimt metų“, – savo pasakojimą pradėjo R. Rasulovas.
Paklaustas, kodėl visgi atvyko į Lietuvą, pašnekovas sakė: „Matote, nėra lengva gyventi svečioje šalyje, būti emigrantu. Tą suprasdamas ir būdamas vyru visgi tą naštą nusprendžiau užsikelti ant savo pečių.“ Tačiau vyras gyvenimu Lietuvoje nesiskundžia. Kaip sako pats R. Rasulovas, gyvenime buvo įvairių dienų, tiek juodų, tiek ir baltų, tačiau viskas klostėsi gerai. Klaipėdoje su šeima gyvenantis azerbaidžanietis pagal profesiją – inžinierius. Šiuo metu R. Rasulovas dirba metalo pramonės įmonėje Gargžduose. Vyras neretai atvyksta ir į Palangą, mat čia gyvena žmonos tėvai. „Mėgstame Palangoje praleisti atostogas ir šiltas vasaros dienas su vaikais bei anūkais“, – sakė R. Rasulovas.
Didžiausia šventė – pavasario atgimimas
Lietuvoje gyvenantis azerbaidžanietis nepamiršta ir savo šalies tradicijų. „Žinoma, stengiamės švęsti ir savo tradicines šventes tiek šeimoje, tiek ir tautiečių bendruomenėje. Klaipėdoje veikia azerbaidžaniečių bendrija „Azeris“, kuriai priklausau ir aš. Būtent šios bendrijos dėka susirenkame, švenčiame savo šventes, laikomės papročių. Visada būna smagu susitikti su savo tautiečiais. Nueiname į kavinę, dalijamės patirtimi, kalbamės savo gimtąja kalba“, – aiškino pašnekovas.
Viena didžiausių azerbaidžaniečių švenčių – Novrūz Bairam. Ši tradicinė šventė Azerbaidžane švenčiama per pavasario lygiadienį tarp kovo 20 ir 22 dienų. Kitaip tariant, tai pavasario atgimimo šventė, anot R. Rasulovo, savo tradicijomis labai artima Lietuvoje švenčiamoms Velykoms. Tačiau neretai pagal tradicinį iraniečių kalendorių, ši šventė dar vadinama Persų naujaisiais metais.
„Ji turi labai gilias tradicijas, kurios iki šiol puoselėjamos ir saugomos. Žmonės vis labiau stengiasi jų nepamiršti. Nuo senų laikų ją šventė mūsų seneliai, proseneliai. Šią šventę švenčiame ir su bendruomenės nariais. Sutinkame, kviečiame svečius, susirenka ir kitų tautybių žmonės, – kalbėjo R. Rasulov. – Tai nėra religinė šventė. Ši diena žymi pavasario atėjimo, gyvybės sugrįžimą. Gamta prabunda, viskas aplink sužydi. Prasideda naujas gyvenimas, kurį reikia pasitikti. Išvertus į lietuvių kalbą Novrūz reiškia „nauja diena“. Šiai šventei ruošiamės visą mėnesį – tvarkome ir puošiame namus, perkame naujus rūbus, atiduodame skolas. Gausus stalas papuošiamas saldumynais, dažytais kiaušiniais bei tradiciniu patiekalu – plovu. Tikima, kad pavasaris yra gera pradžia pamiršti visas nesėkmes, negandas ir visa, kas negera.“
Nuo 2010 metų Novrūzą, kaip 3000 metų tradiciją turinčią pavasario šventę, UNESCO įtraukė į nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą. R. Rasulovo šeimoje šventinį stalą paruošia žmona. Pastaroji išmoko puikiai gaminti tradicinį plovą, kurio receptu pasidalijo vyro mama.
Ilgisi savo tėvynės
Islamo religijoje didžiosios šventės skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių, todėl kasmet pasislenka dviem savaitėmis atgal. Azerbaidžane yra laikomasi pasninko, dar kitaip vadinamo Ramadanu. Per Ramadaną 40 dienų nuo saulės patekėjimo iki laidos draudžiama valgyti, gerti net vandenį, rūkyti. Pavalgyti galima tik saulei nusileidus. Šis laikotarpis skirtas apmąstymui, vargšų šelpimui, geriems darbams. Tiesa, R. Rasulovas atviravo, jog nėra labai religingas ir Ramadano nesilaiko.
Paklausus ar dažnai bendrauja su savo tėvynainiais ir giminaičiais likusiais Azerbaidžane, pašnekovas patikino, kad be jokios abejonės nepamiršta giminių, o susisiekti ir paklausti, kaip sekasi, šiais laikais ne problema – išmaniosiomis technologijomis tą galima daryti kone kasdien. „Žinoma, ne dažnai nuvažiuojame į Azerbaidžaną. Tačiau 21 amžiuje galime susisiekti su artimaisiais ir pabendrauti socialinių tinklų pagalba, susiskambinti per „Skype“ programą. Ryšiai nenutrūksta“, – teigė R.Rasulovas.
Visgi vyras prisipažino, kad ilgesys savo šaliai – natūralus dalykas. „Kiekvienas žmogus, išvykęs iš savo šalies, o ypač kai jau nebegyvena tėvynėje, jaučia ilgesį. Kaip bebūtų, juk ir aplinka čia kitokia, ir žmonių mentalitetas kitas. Kuomet su žmona buvome išvykę į Azerbaidžaną, ji man prasitarė, jog pasikeičiau. Būtent ten tampu linksmesnis, tarsi labiau atsipalaidavęs. Aplinka keičia žmogų“, – įsitikinęs pašnekovas. R. Rasulovas suskubo pridurti, jog ir Lietuvoje gyventi jam nėra blogai, džiaugiasi, jog supa geri žmonės.
Azerbaidžanietiškai nekalba
Nors ir gyvenant toli nuo savo gimtojo krašto, R. Rasulovas nepamiršta ir nesistengia nutraukti svarbaus ryšio: „Be to, kad su bendruomenės nariais dalijamės žiniomis apie Azerbaidžaną, neretai per televiziją įsijungiu nacionalinį mūsų televizijos kanalą, stebiu žinias, skaitau ir įvairius internetinės spaudos straipsnius. Tad galiu teigti, jog žinau visus svarbiausius įvykius, kurie vyksta Azerbaidžane.“
R. Rasulovas su žmona išaugino dukterį. Pastaroji jau augina savo vaikus: vyresnysis sūnus jau penktokas, o dukrytė šiemet pradėjo eiti į pirmąją klasę. Pasak pašnekovo, problemų, kaip auklėti vaikus šeimoje nekilo ir buvo nuspręsta dukrą leisti į lietuvišką mokyklą. „Vaikai azerbaidžanietiškai nekalba. Moka, gal kelis žodžius. Kodėl? Tikriausia, taip yra dėl to, jog nėra tam poreikio. Jei tektų dažnai lankytis toje šalyje, vykti, galbūt, darbo reikalais, tikriausia viskas būtų kitaip“, – svarstė pašnekovas.
Gyvenimą pakeitė šokiai
Iš Baškirijos Ufos miesto kilusi Svetlana Protienė su savo būsimu vyru susipažino Palangoje. „Čia atvažiavau 1976 metais. Su vyru dirbome ekskursijų vadovais. Vėliau buvusioje sanatorijoje „Palanga“, dabartinėje reabilitacinėje ligoninėje buvau atsakinga už kultūrinę veiklą. Ten dirbau šešiolika metų“, – savo pasakojimą pradėjo S. Protienė.
Moteris sutiko pasidalinti ir savo nepaprasta gyvenimo istorija. Tuomet S. Protienė niekada nebūtų pagalvojusi, kad šokis bei troškimas pamatyti Kauną, ją suves su gyvenimo meile. „Atvažiavau į Vitebską pas savo draugę. Iš jos tėvo gavome kelialapius į Palangą. Keliom savaitėm iš Baltarusijos nuvažiavome į Lietuvos kurortą, – pasakojo S. Protienė. – Prisimenu, kad buvo žvarbi diena ir mes su drauge norėdamos pasišildyti užėjome į Kurhauzą. Kaip tik tuo metu ten vyko šokiai. Pasirodo, mano būsimasis vyras kurį laiką gyveno Kaune, ten baigė mokyklą ir institutą. Jis buvo labai geras šokėjas. Tuo metu Kaune buvo labai madinga šokti. Su drauge žiūrėjome į besilinksminančius ir šokančius žmones ir kaip tik jai prasitariau, kad iš šokančių vyrų man simpatiškiausi trys ir jai parodžiau ranka į juos. Būtent vienas iš jų vėliau ir tapo mano vyru.“
Moteris pasakojo, neilgai trukus vienas iš tų vyrų pakvietė ją šokti. „Sušokau vieną šokį su juo, netrukus šalia manęs iš kito salės galo prisistatė kitas vyriškis, būsimasis mano vyras, ir pakvietė antrajam šokiui“, – juokėsi moteris, prisiminusi malonią ir netikėtą staigmeną.
S. Protienė pasakojo, jog tuo metu visada svajojusi nuvažiuoti į Kauną. „Būdama šešerių metukų varčiau radijo imtuvą ir kitoje jo pusėje pamačiau užrašytus įvairių miestų pavadinimus. Vienas iš jų buvo Kaunas. Šis pavadinimas įstrigo mano atmintyje ir nuo to laiko visada norėjau aplankyti šį miestą“, – sakė baškirė S. Protienė.
Išsipildė svajonė
Moteris prisiminė, jog tąkart vis įkalbinėjo savo draugę vykti į laikinąją Lietuvos sostinę. Tačiau pastarosios ši mintis nežavėjo, o kai įkalbėjo, nebegalėjo gauti kelionės bilietų. „Tad bešokdama Kurhauze su antruoju vyriškiu, pasiguodžiau, jog labai norėjau išvykti į Kauną, o bilietų nusipirkti nepavyko. Paaiškėjo, kad vyriškis, su kuriuo šokau, buvo ekskursijų vadovas ir būtent jis su savo grupe kitą dieną ketino vykti į Kauną. Tad pakvietė mus su drauge važiuoti kartu“, – šypsojosi pašnekovė. – Kitą dieną Palangoje labai stipriai lijo ir draugė užsispyrė į Kauną nevažiuosianti. Kol bandžiau ją perkalbėti, vėlavau išvykti ir pati. Jau maniau, kad atbėgusi nieko neberasiu. Tačiau, mano nuostabai, autobusas stovėjo sutartoje vietoje, o šalia jo vis dairydamasis stovėjo mano šokių partneris. Išvydęs mane labai apsidžiaugė ir sakė, jog manė, kad nebeateisiu.“ Pašnekovė detaliai prisiminė išvyką į Kauną ir neslėpė, jog nuo to laiko jiedu su būsimu savo vyru neslėpė vienas kitam šiltų jausmų.
S. Protienei sugrįžus namo į Baškiriją, santykiai ir toliau nenutrūko. Su savo būsimuoju vyru Tautgirdu Protu moteris susirašinėjo laiškais. Tiesa, S. Protienė prisipažino, jog ne iš karto sutiko tapti lietuvio žmona. O ir jos tėvai buvo prieš tokią santuoką. Net kai vyriškis buvo atvykęs į Baškiriją, jie nesutiko su juo susipažinti. „O aš savo vyro mamai, priešingai, labai patikau ir moteris džiaugėsi mūsų draugyste. Tiesa, praėjus metams po mūsų vestuvių, į Palangą atvyko ir mano mama. Apsigyvenusi pas mano anytą mama nusiramino, susipažino su mano vyru bei jo šeima artimiau“, – kalbėjo S. Protienė.
Plūgo šventė
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Palangoje užsidarė sanatorija, kurioje dirbo S. Protienė. Savo veiklą baigė ir ekskursijų biuras. Tad moteris kartu su vyru dar kurį laiką dirbo pačių įkurtoje įmonėje, vertėsi ekskursijomis. S. Protienė su vyru pragyveno 33 metus. Po vyro netekties, moteris vis svarsčiusi, ar jai negrįžti atgal į Baškiriją. „Nusprendžiau pasilikti, nes čia jau buvau pripratusi gyventi. O ir gimtinėje jau artimųjų praktiškai neliko“, – pažymėjo moteris.
Baškirijos respublika – federacinė Rusijos žemė, kurioje gyvena apie šimtą tautybių žmonių, tarp jų rusai, totoriai, baškirai, čiuvašai, suomiai, ukrainiečiai ar net vokiečiai. Vien Ufos mieste yra per keturiasdešimt tautų. Pasak pašnekovės, baškirų papročiai bei kalba nedaug kuo skiriasi nuo totorių. Šiandien Klaipėdos totorių bendruomenė „Nur“, kuriai priklauso ir S. Protienė, švenčia bene svarbiausia savo tautos šventę – Sabantujus. Ši totorių ir baškirų šventė, kurios ištakos siekia Pavolgio Bulgarijos laikus, iš pradžių buvo laikoma ūkininku festivaliu, vėliau tapusiu nacionaline švente.
„Šventės pavadinimas, išvertus iš tiurkų kalbos, reiškia plūgo šventę. Festivalis švenčiamas linksmai, jame netrūksta užsiėmimų tiek vaikams, tiek ir suaugusiems. Vyksta įvairios sporto varžybos, liaudies muzikos koncertai“, – aiškino S. Protienė ir pridūrė, jog neseniai Sabantujus įvyko ir Rygoje, o dar neužilgo bendrijos nariai šią šventę švęsti yra pakviesti į Paryžių, kur taip pat gyvena nemaža totorių bendruomenė. Šventė garsėja ir stalais, nukrautais įvairiausiais tautiniais patiekalais.
Moteris pasakojo, jog šventės metu galima paskanauti bešbarmak – iš tešlos padarytų makaronų su aviena, kurie dedami į sultinį ir valgomi. Ant stalo patiekiamas ir kumelės pienas, kuris vadinamas Kumysu. Anot S. Protienės, šis gėrimas turi gydomųjų savybių, o savo skoniu primena alų. Taip pat neapsieinama be plovo, saldumynų pavadinimu „Čak čak”, kurie savo išvaizda primena šakotį, tačiau skiriasi užliejamu skystu medumi.
Vestuvėse dalyvavo 200 žmonių
Palangoje gyvenančio verslininko Arturo Arakelyano pasiteiravus, kaip jis atsidūrė Lietuvoje ir Palangoje, pašnekovas šypsodamasis tarsteli: „Ištraukiau laimingą bilietą“. O iš tiesų A. Arakelyaną į Lietuvos pajūrį atviliojo meilė. „Su savo žmona santuokoje gyvename jau 25 metus. Iš jų dešimt metų praleidome mano gimtajame Armėnijos mieste Jerevane. O vėliau gyvenimas pats taip susiklostė, jog visai neplanuotai atsidūrėme čia“, – sakė A. Arakelyanas.
Pašnekovas pasakojo, jog su savo būsima žmona susipažino būtent Palangoje. Armėnas yra buvęs futbolininkas, tąsyk jis su komanda atvyko į vasaros stovyklą. „Draugiškų futbolo rungtynių su lietuviais metu, susižeidžiau ir pakliuvau į ligoninę. O būtent tuo metu mano dabartinė žmona šioje ligoninėje atliko praktiką. Taip ir susipažinome“, – pirmąją pažintį prisiminė armėnų tautybės vyras. Kurį laiką jauna pora draugavo, A. Arakelyanas gana dažnai stengdavosi iš Armėnijos atskristi į Palangą. „Per metus iš Jerevano į Lietuvą atskrisdavau gal kokius penkis kartus, tam, kad susitikčiau su Inga. Supratome, jog vienas kitam tinkame, o vieną gražią dieną išdrįsau paprašyti jos rankos ir širdies“, – šypsojosi pašnekovas.
Ar vestuves kėlė Lietuvoje? „Šventėme ir čia, ir Armėnijoje. Lietuvoje žmonės yra gana uždari, tarpusavyje bendrauja gana siauras giminių ratas. Armėnijoje žmonės palaiko puikius santykius tiek su visa savo plačia gimine, tiek su draugais ar kaimynais. Tad jei mūsų vestuvės Lietuvoje dalyvavo apie 20 žmonių, tai Armėnijoje į iškilmes susirinko arti 200 svečių“, – skirtumus aiškino vyras.
Pasirinkimas po santuokos gyventi ne Lietuvoje, o Armėnijoje – ne atsitiktinis. A. Arakelyanas aiškino, kad pagal armėnų tradicijas vienintelis arba jauniausias šeimos sūnus privalo būti šalia savo tėvų ir juos prižiūrėti. „Tėvai užaugina savo vaikus, padovanoja jiems gyvenimą, suteikia galimybes įgyti išsilavinimą ir tapti dorais žmonėmis. Ateina laikas, kai vaikai turi atsidėkoti tėvams, jais rūpintis“, – apie glaudų tėvų ir vaikų ryšį pasakojo A. Arakelyanas. Kadangi šeimoje A. Arakelyanas turi tik seserį ir šeimoje yra vienintelis sūnus, ši pareiga teko jam. Tad po santuokos vyras su žmona Inga Drakšaite išvyko į Jerevaną.
Lietuvių tauta – viena protingiausių
Netekus tėvelių, A. Arakelyanas su šeima sugrįžo į Palangą. „Žinoma, buvo skaudu ir sunku. Atvykus čia, po mėnesio susikroviau visus savo daiktus ir Ingai pareiškiau, kad grįžtame atgal. Nemokėjau nei lietuvių kalbos, nepažinojau šio krašto, svetimas ir per daug mažas pasirodė pats miestas, – prisiminė pokalbininkas. – Tuomet Inga mane perkalbėjo likti dar pusei metų. Per tą laiką turėjau išmokti kalbą, priprasti prie aplinkos, su sąlyga, jei man nepavyks – grįšime į Armėniją. Negalėjau pavesti savo žmonos. Mėgstu iššūkius. Tad nusprendžiau pamėginti, juolab, kad to norėjo mano mylima moteris. Neslėpsiu, jog teko mokytis ir naktimis, tačiau dabar jau galiu susišnekėti su žmonėmis ir jie mane supranta.“
Dabar A. Arakelyanas puikiai kalba lietuviškai, nors su šypsena prisimena tas dienas, kuomet lietuvių kalbos pamokos jam atrodė neįveikiamai sudėtingos. „Maniau, jog man nepakaks viso gyvenimo. Iki šiol stebiuosi ir niekaip negaliu suprasti, kodėl kitos Europos šalys savo kalboje turi po vieną „u“ ar „i“ raides, o lietuvių kalboje jų net po tris. Iš to padariau išvadą, kad lietuvių tauta yra viena iš protingiausių, nes išmokti šią kalbą gali tikrai ne kiekvienas“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo vyras ir pridūrė, kad jo žmona puikiai kalba armėniškai.
Šeimoje yra priimtina kalbėti armėnų kalba. Ja šneka ir trys A. Arakelyano vaikai. Palangoje šeimos atžalos mokėsi rusų mokykloje, o vėliau perėjo į gimnaziją. Tačiau, pasak pašnekovo, didelių problemų neiškilo. „Vyresnioji dukra yra tapusi ne vieno lietuvių kalbos konkurso prizininke. Ir apskritai, visi trys mano vaikai kuo puikiausiai kalba trimis: lietuvių, armėnų ir anglų kalbomis“, – sakė armėnas.
Paklausus apie švenčių šventimą ir tradicijų laikymąsi šeimoje, A. Arakelyanas sakė, jog didžiausia šeimos šventė yra tuomet, kai vaikai gali būti kartu su savo tėvais. „Minėti gimtadienius ar kokias kitas iškilmes visada stengiamės gausiame šeimos būryje. Kalbant apie tradicines Armėnijos šventes, didžioji dalis jų sutampa su lietuviškosiomis. Daug kas nežino arba yra primiršęs, jog Armėnija tapo pirmąja pasaulio valstybe priėmusia krikščionybę“, – kalbėjo jau septynioliktus metus Palangoje gyvenantis A. Arakelyanas.
Apie šašlykus negali nė pagalvoti
Laikui bėgant vyras Palangoje pradėjo savo verslą ir J. Basanavičiaus gatvėje įkūrė restoraną „Armėniški šašlykai“. Tiesa, tą pavyko padaryti ne iš karto, A. Arakelyanui prieš tai teko dirbti ir kitus darbus. „Prisimenu tuos laikus, kai teko pardavinėti į kurortą atvykstantiems poilsiautojams įvažiavimo bilietus. Labai džiaugiausi, kai gavau savo pirmąjį atlyginimą. Vėliau Palangos rusų mokykloje dirbau informacinių technologijų mokytoju, po to – Palangos sporto centro futbolo treneriu, kurį laiką – vienos baldų gaminimo įmonės vyriausiuoju inžinieriumi. Vėliau su žmona nusprendėme kurti savo verslą ir šiuo metu turime nuosavą kavinę, kurioje palangiškiams ir miesto svečiams siūlome paragauti armėniškų patiekalų“, – vardijo pašnekovas.
A. Arakelyanas atkreipė dėmesį, jog visada stengėsi būti pavyzdžiu savo vaikams. „Mano vaikai žino, jog jei reikės patarimo – visada gali kreiptis, tačiau prašyti pinigų – ne, juos turi užsidirbti patys. Vaikų niekada nelepinome“, – atviravo pokalbininkas.
Vyras sakė, jog gyvenant Armėnijoje, jo mama kuo puikiausiai sutarė su marčia ir būtent ji išmokino žmoną gaminti visus armėniškus patiekalus. „Aš nesu išrankus maistui. Ką žmona pagamina, tą ir valgau, – juokėsi pašnekovas. – Anksčiau buvo ganėtinai sunku priprasti prie lietuviškos virtuvės patiekalų. Tačiau dabar tai yra viena iš mano raciono dalių. Pavyzdžiui, šiuo metu apie šašlykus nenoriu nė girdėti. Jų esu sočiai atsivalgęs.“
A. Arakelyano pasiteiravus, ko labiausiai pasiilgsta, vyras atsakė, jog nuoširdumo. „Bendraudamas su žmonėmis stengiuosi atiduoti visą savo širdį ir tikiuosi to paties iš kitų žmonių. Visada laikausi vieno požiūrio – atmintyje turi išlikti kuo daugiau širdžiai mielų prisiminimų, tuomet reiškia, kad nugyvenai prasmingą gyvenimą.“
Įkūrė latvių bendriją
Ne paslaptis, jog Palangoje ir Šventojoje nuo seno netrūko čia įsikūrusių Latvijos tautybės žmonių. Jau šešioliktus metus pajūryje veikia Klaipėdos apskrities latvių asociacija „Atpūta“. Jos įkūrėjas Gotfridas Tapinas, kaip pats sako, yra šakninis baltas. „Esu originalas. Mano tėvai ir proseneliai yra kilę iš Šventosios. Esu žvejo vaikas“, – šypsojosi G. Tapinas, kuris prieš keletą metų įkūrė ir asociaciją „Baltų unija“, kurioje vykdoma bendra Lietuvos, Latvijos ir Estijos programa, apimanti įvairias kultūrines, sportines ir kitas veiklas. Be to, G. Tapino pagalba įkurta ir Būtingės latvių bendrija, kurios pirmininkas yra Juris Putrius.
Paklausus apie idėją įkurti latvius vienijančią bendriją, daug metų žurnalistu dirbęs G. Tapinas pasakojo, jog kartą sugrįžus namo jam į rankas papuolė nedidelis sieninis kalendorius. Būtent tuomet bevartant šį nedidelį leidinį, „Atpūtos“ įkūrėjui pro akis neprasprūdo viena data – tai Baltų vienybės diena, kuri minima rugsėjo 22 dieną. „Mąsčiau, o kodėl negaliu įkurti tokios organizacijos? Juk su šia kultūra jau daug metų turiu bendrų sąsajų“, – pradžią prisiminė latvių asociacijos pirmininkas.
Anot G. Tapino, į lietuvių kalbą išvertus latvišką žodį „atpūta“ reiškia „poilsį“. „Kadaise man buvo padovanotas toks latviškas prieškario žurnalas, kuris būtent ir vadinosi „Atpūta“. Ilgai negalvojęs ir savo organizaciją pavadinau tuo pačiu pavadinimu“, – sakė pokalbininkas. Anot G. Tapino, anksčiau organizacija vienijo per šimtą narių, dabar jų sparčiai mažėja ir yra apie septyniasdešimt. „Pastebime tokią tendenciją, jog narių mažėja, tačiau negalėčiau teigti taip vienareikšmiškai. Pavyzdžiui, neseniai prie mūsų prisijungė nauji nariai, Klaipėdoje gyvenantys šventojiškiai, kurie labai gražiai kalba tėvų kalba. Judėjimas vyksta“, – teigė pirmininkas.
Vyksta į Latviją
Kokias šventes švenčia ir kokių papročių laikosi bendrijoje? „Švenčiame kultūros dienas. Nesvarbu, kurios kultūros. Į šventę suvažiuoja tiek Lietuvos, tiek Latvijos įvairūs kolektyvai, rengiamos parodos. Anksčiau Palangoje esame surengę ir keletą renginių Birutės kalne. Kitaip tariant, organizuodavome tarsi Baltų vienybės dienos šventės tęsinį. Čia eksponuotos įvairios tautodailės ir fotografijos parodos, vyko folkloro ansamblio pasirodymai. Nuo Birutės kalno iškilmės nusikeldavo ant Palangos tilto, kur nuleisdavome vainikus į jūrą, taip pagerbdavome žuvusiuosius jūroje. Ši programa vadinosi „Niekas ir nė vienas nėra užmirštas“. Tie vainikai palydimi su dainomis, – vardijo pašnekovas. Taip pat švenčiama ir Latvijos nepriklausomybės diena. „Esame mėgėjai ir išvykti į Latvijoje rengiamas šventes, kartu organizavome tradicinę latvių liaudies šventę Lyguo, kuri mūsuose vadinama Joninėmis. Mėgstame dalyvauti ir Latvijoje švenčiamoje Onos šventėje“, – kalbėjo G. Tapinas.
Pašnekovas pasidžiaugė, jog šių metų rudenį Baltijos vienybės diena bus švenčiama ir Palangoje, net tris dienas. „Mano tikslas yra, kad baltų vienybė tęstųsi visus metus. Tai yra labai gražu, juk daug lietuvių važiuoja į Ventspilį, o latviai atvyksta tiek į Klaipėdą, tiek ir į Palangą. Vyksta tautų judėjimas. Gražu“, – šypsojosi G. Tapinas.