– Papasakokite apie save – ką veikiate, iš kur esate kilusi, kokių svajonių turėjote?
– Ne pats čia mano mėgstamiausias klausimas. Esu filologė, germanistė. Daug laiko dirbau vertėja, verčiau tiek grožinę literatūrą, tiek techninius tekstus, nemažai teko vertėjauti ir žodžiu, šiuo metu dirbu vokiečių kalbos dėstytoja. Augau Ignalinos rajone, Dūkšte, čia ir pradėjau svajoti, kad norėčiau gyventi dideliame mieste, nes ten kada nori gali nusipirkti ledų. Mano vaikystėje kaimo vaikui būdavo šventė, jei į parduotuvę vieną ar du kartus per savaitę atveždavo ledų. Jų lūkuriuodavome nuo pat ryto.
– Sakoma, kad kai vaikai palieka namus, tėvams atsiveria galimybės įgyvendinti iki tol primirštas svajones. Ar pajutote tą savo kailiu?
– Svajonių būta įvairių, vienoms jų lemta išsipildyti, kitos ir liks gal kitam gyvenimui. Su vyru neteko išgyventi ištuštėjusio lizdo sindromo, kai dukros paliko namus. Gal todėl, kad gyvename tame pačiame mieste, kada panorėjusios jos gali atvažiuoti, visada laukiamos.
– O gal buvote iš tų mamų, kurioms vaikai netrukdė siekti savo svajonių ir nespaudėte pauzės mygtuko savo gyvenime?
– Taip, tikrai buvau ir esu iš tų, kurios tokio mygtuko nespaudinėjo. Vaikai man – gyvenimo prasmė ir esmė. Jie netrukdo, tik dar labiau motyvuoja bei disciplinuoja. Man atrodo, vaikus auginančios mamos daug daugiau nuveikia šiame gyvenime. Jos tiesiog privalo eiti spartesniu žingsniu į priekį. Ir tai puiku.
– Ar anuomet irgi buvo tiek daug patarimų, pamokymų mamoms, kaip auginti vaikus?
– Patarimais dalinamasi iš kartos į kartą. Man kartais sunku suprasti, kodėl jie tokie skirtingi. Sovietmečiu gydytojai primygtinai rekomenduodavo kūdikį maitinti kas 3,5 valandos, jei miega – žadinti. Bandžiau ir aš tokius nurodymus vykdyti, nors ir labai skaudama širdimi, nes kūdikio miegas man – šventas dalykas. Tačiau laiku įsiterpė Živilės promočiutė, iššauginusi penkis sveikus vaikus, sakydama, kad ji nė karto nežadino jų maitinti. Šitų žodžių pro ausis nepraleidau.
– Iš kur dar pati sėmėtės žinių?
– Konsultuodavausi su vaikų gydytojais, draugais medikais, skaičiau tuomet prieinamą literatūrą, daktaro Vingro patarimus, kone mamų biblija anuomet tapusią Spoko knygą, kuri ir tada šokiravo jaunas mamas, manau, šokiruoja iki šiol. Pvz, tokia „auksinė“ idėja, palikti pusvalandžiui verkiantį kūdikį ir eiti su drauge kitame kambaryje ramiai gerti kavą.
– Gal padėjo ir Živilės močiutė, kurios išmintimi Živilė mielai dalijasi socialiniuose tinkluose?
– Be abejo, močiutės nuopelnai šioje srityje neįkainojami! Ji labai daug laiko ir dėmesio skirdavo anūkams, gal todėl Živilės ryšys su močiute toks ypatingas.
– Kokia Živilė buvo vaikystėje?
– Kaip tikriausiai ir dauguma vaikų, buvo labai linksma, smalsi, išradinga. Dviejų metukų būdama jau deklamuodavo eilėraščius, vėliau mielai pati kurdavo žaidimus ir vadovaudavo kiemo vaikams.
– Kokias jos išdaigas prisimenate?
– Kadangi dažnai žaisdavo su pusbroliais, neišvengiamai įsitraukdavo į karines kovas. Kovai už pergalę panaudodavo visas pasitaikančias priemones, net dantį pusbroliui, su kuriuo dabar labai gražiai bendrauja, yra išmušusi.
– Apie kokią profesiją ji svajojo?
– Manau apie dabartinę, nes jau paauglystėje žaidimų draugams kaišiodavo žaislą, panašų į mikrofoną ir imdavo interviu. Muzikos mokyklos mokytoja siūlė studijuoti operinį dainavimą, bet gal suabejojo sėkme.
– Kokius tarpusavio santykius puoselėjote: buvote griežta mama ar daugiau kaip draugė?
– Pati augau gana puritoniškoje šeimoje, todėl anksti nusprendžiau – savo vaikams suteiksiu daug daugiau laisvės. Jei mane mama leisdavo į diskoteką, tai draugių mamos sutikdavo jas leisti net nesigilindamos, kur tos eina. Laikiausi sau duoto žodžio, netrukdžiau jų pasirinkimams, žinoma, domėdavausi, kur ir ką veikia. Labai dažnai vaikų draugai lankydavosi ir mūsų namuose.
– Kokią jos paauglystę prisimenate?
– Tikrai nenuobodžią. Pvz., buvo susidariusi tokia keturių draugų grupė, kuri kartais ir taip papokštaudavo. Stovėdami prekybos centre eilėje, padėdavo į prieš tai laukiančiojo krepšį kokią smulkią prekę, kramtomosios gumos ar šokoladuką. Atėjus laikui mokėti, žmogus pavartydavo prekę, matyt, pagalvodavo, kad gal pats netyčia įsidėjo ar gal, kad pravers ir susimokėdavo. Smagu, kad paauglystė palyginti anksti baigėsi, kai Živilė įstojo į gimnaziją.
– Ar daug bemiegių naktų teko išgyventi?
– Arba tokių nebuvo, arba aš jų neprisimenu. Jei kur ilgiau užtrukdavo, visada pranešdavo.
– Kokią svarbiausią pamoką davėte savo dukrai?
– Be abejo, ne vieną, kaip vieną iš svarbesnių abiem dukrom prisimenu tokią išsakytą mintį: nelaukite princo ant balto žirgo, ant žemės stovėkite savomis kojomis. Kai prasidėjo studijos, kelionės, stažuotės, darbai ir laiko asmeniniam gyvenimui likdavo vis mažiau, buvau net sunerimusi, kad gal nelabai teisingai prioritetus dėliojau.
– Ko išmokote iš pačios Živilės?
– Be abejo, tolerancijos, pozityvumo, pagarbos kitai tautai, kitai spalvai, kitokiam gyvenimo būdui. Šalia Živilės negalima neigiamai kalbėti apie jokį kitą žmogį. Ji visada stengiasi suprasti, pateisinti, net jei tas žmogus ir nėra jai gero linkintis. Būtų jos valia, patyčių kultūros liktų daug mažiau.
– Živilė pasirinko žurnalistės duoną. Kaip tokį jos sprendimą sutikote?
– Apsidžiaugiau, nes mačiau, kad jai tai labai įdomu ir svarbu. Jei žmogus dirba mėgiamą darbą, jo rezultatai geresni ir jis pats laimingesnis.
– Ar televizija kaip nors pakeitė jos būdą, charakterį?
– Tikrai ne. Liūdna, jei yra tokių žmonių, kurių charakterį gali keisti televizija.
– Dėl ko labiausiai nerimavote, kai Živilė pasuko į televizijos pasaulį?
– Nerimavau, kad gali klysti, gali neatitikti televizinio standarto. Televizija – tai toks rentgeno aparatas, kuris rodo, kas yra ir ko nėra.
– O kaip ją pakeitė motinystė?
– Motinystė jai suteikė labai daug džiaugsmo. Gal dar labiau rūpinasi sveika mityba ir gyvensena, išaugo ir atsakomybės jausmas.
– Kokių panašumų ir skirtumų matote tarp savęs kaip mamos ir Živilės mamos vaidmenyje?
– Esminių skirtumų nematau. Kiekviena mama savo vaikui linki geriausio ir stengiasi dėl jo padaryti viską, ką gali. Aš gal labiau linkusi abejoti viena ar kita modernia auklėjimo teorija, nesu įsitikinusi, kad teisinga iki dviejų metukų neduoti vaikui maisto produktų, kuriuose yra pridėtinio cukraus ar jie yra pasūdyti. Cukrų pastaruoju metu žinomi mitybos specialistai prilygina kone kalcio cianidui.
– Kokiu jos sprendimu ar poelgiu šiandien labiausiai didžiuojatės?
– Negalėčiau išskirti vieno sprendimo ar poelgio. Labai didžiavausi sprendimu studijuoti magistrą Berlyno Humboldų universitete, norint ten patekti reikėjo laimėti nemažą konkursą, džiaugdavausi kiekvienu prizu už geriausią laidą, o šiandien labai džiaugiuosi kuriamais gražios šeimos santykiais.
– Tai ką gi reiškia turėti žinomą vaiką? Ar tai juntate?
– Reiškia ir džiaugsmą, ir rūpestį.
