– Šiandien Naglis yra ryški ir išskirtinė asmenybė, kurią socialiniuose tinkluose seka tūkstančiai gerbėjų. Koks jis buvo vaikystėje?
– Kaip sako visos mamos apie savo vaikus, jis buvo pats geriausias, gražiausias ir talentingiausias vaikas. Aš visada tikėjau ir žinojau, kad Naglis nebus eilinis žmogus. Kažkas man pasakė, kad vaikai, gimę sekmadieniais, būna talentingi. O Naglis gimė sekmadienį. Žinojau, kad jis bus išskirtinis, visada to laukiau ir tikėjau. Pamenu, būdamas trejų, jis pradėjo labai gražiai piešti, skaityti išmoko pats. Visada siuvo drabužius lėlėms. Galvojau, kad gal koks dizaineris bus. Mėgo šokti. Pradinę mokyklą baigė labai gerai. Viskas sekėsi. Nuo pat mažens buvo kūrybiškas.
– Išskirtinį ir vardą jis turi. Kaip rašoma šaltiniuose, tai lietuviškas vardas, kilęs iš padavimo apie Neringą ir Naglį .Kas tokį vardą sugalvojo?
– Iš tikrųjų tai tą vardą pasivogiau iš sesės. Kai ji laukėsi, sakė, kad savo sūnui duos vardą „Naglis“. Man labai įstrigo tas vardas. Galvojau, taip norėčiau, kad mano sūnus būtų Naglis. Sesė gimdė metais anksčiau. Ir visa jos giminė pradėjo prieštarauti, kad kas čia per vardas bus. Ji pakrikštijo savo sūnų Ignu. Aš taip apsidžiaugiau. Kai man gimė sūnus, pavadinau jį Nagliu. Norėjau, kad mano vaikas būtų su kitokiu vardu, nes žinojau, kad bus kitoks.
– Kokias savo savybes šiandien matote Naglyje?
– Mes abu mėgstame daug dėmesio skirti aprangai. Visada jam sakydavau, iš kur turi tiek drabužių, koks tu „skudurinis“. O jis sakydavo: „Tu į save pažiūrėk“. Be to, abu mėgstame muziką, meną. Nors baigiau buhalteriją, mėgau piešti, šokti, dainuoti. Tik štai Naglis mėgsta visur vėluoti, aš tokio bruožo neturiu. Dar vienas panašumas – abu esame nuoširdūs. Labai nemėgstu melagių. Visada Nagliui sakiau, kad sakytų tik tiesą. Tikiu, kad tą jis įsisavino.
– Ar šiandien Naglis padeda jums pasirinkti garderobą?
– Ne. Neapsipirkinėjame kartu. Jis man nebent gali išrinkti kvepalus arba aksesuarus.
– Minėjote, kad Naglis yra tiesos žmogus. Ar jums nebuvo nerimo, kad pramogų pasaulyje ta tiesa jam gali koją pakišti?
– Aš manau, kad nuoširdumas matosi ir jo nepaslėpsi. Tiesa, nuoširdumas ir gerumas visada laimi – nesvarbu kur.
– O apskritai nebuvo nerimo, kad sūnus pasuko į pramogų pasaulį?
– Gal kai buvo jaunesnis, baimių buvo, o dabar jau ne. Aš žinau, kad jis protingas, jis žino, ką pasirinkti. Jis labai pasikeitęs. Skaitau jo daug pasisakymų ir matau, kad jis turi teisingą požiūrį į gyvenimą. Todėl šiuo metu dėl jo esu rami. Be to, jau amžius ne tas. Jam jau 30 metų, tai tas amžius, kai žmonės pradeda jau protingai mąstyti.
– Naglis viešojoje erdvėje ir tas, kurį jūs pažįstate, ar tas pats žmogus?
– Kad jis pozityvus, linksmas – taip, bet aišku, visi turime savo pusę, kurios nerodome viešai. Turi ir Naglis tokių bruožų, kuriais nelinkęs dalytis su visais.
– Kaip apibūdintumėte savo santykius su Nagliu šiandien?
– Visada labai norėjau būti mama-draugė. Buvo laikotarpis, kai tas nelabai pavyko, o dabar ja ir esu. Palaikiau Naglį, stengiuosi pozityviai nuteikti, niekada jam netrukdžiau, leidau rinktis pačiam.
– O vaikystėje buvote griežta?
– Nebuvau griežta. Auginau Naglį viena, norėjosi duoti jam kuo daugiau meilės. Palepinti nelabai buvo galimybių, bet stengiausi. Naglis buvo toks vaikas, kuriuo visada pasitikėjau. Žinojau, kad jis nepadarys nieko tokio, kas mane įskaudins. Jam nereikėjo nieko ir sakyti. Jis buvo savarankiškas. Jokio vargo su juo nebuvo.
– Ar tiesa, kad jūs paraginote imtis Naglį baleto?
– Tiesa, bet prie to prisidėjo ir jo mokykla. Mokytoja parodė skelbimą, kad priima berniukus į baleto mokyklą, o aš jį nuvežiau į perklausą. Nuo pat mažens jis ant pirštų galų šokdavo ir klausdavo manęs, ar būna berniukai baleto šokėjais. Tada ir supratau, kad jis to nori. Ir išvežiau vaiką į Vilnių. Taip išėjo. Bet galiu drąsiai pasakyti, kad savo svajonių per jį neįgyvendinau. Aš niekada nenorėjau būti balerina, norėjau būti dainininke.
– Bet galiausiai ir pati atsikraustėte į Vilnių?
– Taip, gaila buvo. Pamenu atvažiavau kartą į tą bendrabutį, matau sėdi mano sūnus prie pianino, groja, kambaryje pilna berniukų iš jo grupės, vienas plaukus skutasi, kitas kažką rašo. Gaila jo pasidarė, klausiu: „Ar tu nori su manimi“, sako: „Noriu“. Kai atsikrausčiau, iš pradžių nebuvo sąlygų jo pasiimti kartu. Bet paskui viskas susitvarkė.
– Matyt, savarankiškumo pamokų daug įgijo pagyvenęs bendrabutyje?
– Taip, pamenu kojinytės baltos, išplautos, nes tokių reikėjo, o į namus retai grįždavo. Viską pats darydavo.
– Vis dėl to baigęs baleto mokyklą Naglis nepasuko baleto keliu. Ar dėl to neliūdna?
– Kažkiek liūdna, bet aš jį suprantu. Jis ten gavo visus pradmenis. Paskui galėjo rinktis, kur ir ką šokti. Kaip sakė, viena dėstytoja: auginate talentingus vaikus, tai ir sudarykite jiems namuose šiltnamio sąlygas, lepinkite, nes čia jie labai daug dirba. Taip ir gyvenome.
– O paauglystę kokiomis spalvomis prisimenate?
– Kaip visada, jis buvo labai užsispyręs. Jo paauglystės metu prasidėjo tos įvairios kompiuterinės kavinės, į kurias eidavo žaisti per naktis. Tai jau man tragedija buvo. Bet šiaip nieko rimto pridirbęs nebuvo. Jis neturėjo kada. Iki 18 metų aš buvau rami, o 18 metų jau pradeda mąstyti. Gyvenome Markučiuose, kur aplink sukinėdavosi vien valkatos ir narkomanai, bet Naglis turėjo vieną draugą ir daugiau jam nieko nereikėjo. Jis nuo ryto iki vakaro mokydavosi, tik sekmadienį turėjo laisvą. Tai ir ta paauglystė prabėgo nepastebėta.
– Šiandien Naglis yra vienas žinomiausių Lietuvos influencerių. Kaip vertinate dabartinę sūnaus veiklą?
– Su vyru pakalbame, kad nesuprantame dabartinio jaunimo. Man vienos draugės rašo, koks tavo sūnus fainas, mes jį sekame, kita rašo: „Kaip tavo sūnus keikiasi, ar jis toks ir gyvenime? Aš galvojau, kad jis kultūringas“. Aš tiesiog džiaugiuosi, kad jis atrado save. Toks jo gyvenimo etapas. Jei tas žinomumas būtų atėjęs prieš 10 metų, jis būtų su tuo nesusitvarkęs. Viskas jam atėjo savo laiku. Dabar jam nebegresia jokios žvaigždžių ligos.
– Ar daug naujienų sužinote iš žiniasklaidos, o ne iš paties Naglio?
– Daug. Jis pats nelabai mėgsta girtis ir pasakoti.
– Ar tariasi su jumis dėl kokių nors sprendimų?
– Šiuo metu jau ne. Jis gimęs po Mergelės ženklu, tad yra pakankamai užsidaręs. Tuo labiau, kai jam tiek metų. Jei būtų kokie nors svarbūs sprendimai, kaip buto pirkimas ar pan., pasitartų, bet šiaip kasdienes problemas sprendžia pats. Aš juo tikiu, pasitikiu ir viskas yra gerai. Leidžiu jam pačiam gyventi, o mes galime tik palaikyti.
– Gal pamenate kokį nors jo poelgį ar sprendimą, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– Kažkada paauglystėje pamenu ryte apsipykome, jis išvažiavo į mokyklą ir man atsiuntė žinutę: „Mama, nepyk, tu žinai, kad iš tikrųjų esu ne toks, koks šiandien pasirodžiau“. Ir aš žinojau, kad jei jis ir pasakys kokį blogą žodį, širdyje jis tikrai ne toks. O blogų žodžių visiems mums išsprūsta. O didžiuojuosi visada. Pamenu, labai verkiau, kai jis atrankoje „Tu gali šokti“ šoko gulbės šokį. Tai buvo beveik prieš 10 metų. Pati net netikėjau. Kai pamatėme, buvau devintame danguje. Labai juo didžiavausi, kad ne veltui jis šoko, kad ne veltui jį atvedžiau į baletą.
– Kurį etapą įvardytumėte kaip sudėtingiausią?
– Sakoma, kad maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai. Aš to nesuprasdavau, galvojau, kokie gi ten gali būti vargai su dideliu vaiku. Bet į Naglį aš visada žiūrėjau kaip į suaugusįjį. Aš sau neleisdavau jam nei suduoti, nei kažko panašaus. Jei supykdavau, geriau patylėdavau. Gal ta paauglystė buvo sudėtinga, nes tų apsižodžiavimų buvo daugiau. Tai tas negerai, tai anas.
– Ką patartumėte kitiems tėvams, kurie augina būsimas žvaigždes?
– Būtinai padėti ir netrukdyti vaikams rinktis. Pasitikėti jais, nes dabar ateina tokie vaikai, kurie žino, ko nori, ką daro, be abejo, nekalbu apie kraštutinumus, bet jei jie turi kokį pomėgį, netrukdykite jiems ir viskas bus gerai. Dabar, kai manęs ko nors klausia apie Naglį, visada sakau, kad aš nelabai kuo prisidėjo, viską jis pasiekė pats. Aš tik jam netrukdžiau.
