– Šį sekmadienį bus minima Tėčio diena. Kaip ją minite?
– Tėvo diena mūsuose pradėta švęsti dar palyginti neseniai, gal prieš kokį dešimt metų. Ši šventė dar neturi gilių tradicijų nei mūsų valstybėje, nei, tikriausiai, šeimose. Bet, kai mūsų šeimoje ši šventė buvo pradėta švęsti, t.y., kai buvo „prisiminti“ ir tėčiai (ne tik mamos), mano abi dukros tikrai nepamiršta manęs ir, jeigu tik turi galimybę, visada atvyksta pabūti kartu, pasikalbėti.
– Nusikelkime į praeitį. Gerūta yra jauniausioji dukra. Kokia ji buvo vaikystėje?
– Taip, Gerūta yra jaunesnioji dukra. Albina už ją vyresnė trimis metais. Jos labai skirtingos, gal todėl vaikystėje neretai pasitaikydavo peštynių, nors dabar jos – geriausios draugės. Gerūta buvo labai artistiškas vaikas, ekspresyvi, ir kartu nepaprastai miela, rūpestinga. Buvo išmokusi japonišką dainelę iš populiaraus animacinio serialo „Candy Candy“ ir mielai ją dainuodavo draugams, giminėms. Buvo visų labai mėgstama.
– Kada pastebėjote Gerūtos polinkį muzikai?
– Jos polinkį muzikai pastebėjome labai anksti. Pamenu, vyresnioji dukra gavo dovanų nedidelį žaislinį pianinuką. Šiek tiek pagrojo, bet jai greit nusibodo. Gerūta paprašė pabandyti. Atsigulusi kambaryje ant kilimo vienu pirštu baksnojo, baksnojo, ir netrukus atpažinome Beethoveno kūrinio „Für Elise“ (liet. „Elizai“) garsus. Buvo labai netikėta. Gal tai ir buvo pirmas tikras jos muzikinių sugebėjimų pastebėjimas.
– Gal pamenate kokį nuotykį ar jos išdaigą, iškrėstą vaikystėje?
– Kaip jau minėjau, Gerūta buvo mielas ir labai rūpestingas vaikas – tai tiesa, bet tiesa ir tai, kad tame vaike slypėjo išdykęs velniukas. Pasitaikydavo visokių išdaigų. Štai kartą vaikystėje jos su sese apsipyko, apsistumdė, ir Gerūta, norėdama sesę pamokyti, susirado pieštuką ir ant rankos nusipiešė didžiulę, labai tikrovišką mėlynę. Pasakė sesei, kad tai jos darbas, ir kad ketina tą mėlynę parodyti tėvams, vos tik jiems grįžus iš darbo. Sesė, aišku, baisiausiai išsigando. Galiausiai mažoji prisipažino, kad tai buvo tik pokštas. Aišku, vyresnėlei tas pokštas nepasirodė labai juokingas.
– Dažnai tėvai pasiskirsto vaidmenimis: vienas laisvesnių pažiūrų, kitas – griežtesnių. Koks jūs buvote tėtis? Lepinote dukras, ar nevengdavote ir griežtesnio žodžio?
– Manau, kad aš buvau tikrai griežtesnis negu mano žmona. Tėvas (tada taip maniau) turi būti griežtesnis. Tikrai nebuvau despotas, bet dabar kai kuriose situacijose elgčiausi visai kitaip.
– Nors apie bausmes dažniausiai nutylima... vis tik ar reikėjo kada taikyti „namų areštą“ dukroms? Ar dažniau tiesiog rinkdavotės „rimtą pokalbį“?
– Nebuvo tokio atvejo, kad būtų tekę taikyti „namų areštą“ dukroms. Nė viena nebuvo kažką tokio iškrėtusios, už ką būtų galima skirti šią bausmę. Nepamenu, jog mane kada nors tėvai būtų taip nubaudę. Gal dėl tos priežasties niekad neskyriau ir joms tokios bausmės. Gal dabar visko ir nepamenu, bet blogiausiu atveju tikrai užtekdavo tik pokalbio.
– Kaip prabėgo ta sunkioji paauglystė?
– Tokios stereotipinės paauglystės, kai tėvai su vaiku „kariauja“, nebuvo nė su viena dukra. Gerūtos dienotvarkė visada buvo labai įtempta. Ji lankė muzikos mokyklą, vėliau – Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, daug mokėsi, dalyvaudavo pianistų konkursuose. Ne todėl, kad būtume vertę tai daryti. Tiesiog ji nuo mažens jautė, kad muzika – tai jos gyvenimas, niekieno neraginama lankė pamokas, valandų valandas namuose grodavo. Aišku, turėjo draugų, bet dėl to niekada nekilo jokių problemų.
– Šiandien, žvilgterėjęs atgal, ką pakeistumėte savo bendravime/auklėjime su dukromis?
– Manau, kad tėvams labai svarbu skirti vaikams kuo daugiau laiko, kol šie dar nesulaukė paauglystės. Paaugliui tėvai taip pat nepaprastai svarbūs, bet jau kitaip. Jis jau mokosi gyventi atskirai, tampa vis labiau savarankiškas. O vaikui svarbu būti su tėvais, žaisti, ką nors drauge kurti, leistis į aplinkos pažinimo nuotykius. Jam svarbus nuoširdus tėvų dėmesys, ir tam laiko reikėtų rasti kasdien, kad ir po nedaug. Suplanuoti, kada būtų galima drauge užsiimti veikla, įdomia pačiam vaikui. Dabar manau, kad tai daryčiau kur kas dažniau.
– Dabar visur pabrėžiama, kaip svarbu vaikams skirti kuo daugiau dėmesio. Anksčiau, atrodo, kad vaikai augo ir užaugo patys. Ar turėdavote kokių nors bendrų pomėgių su dukromis?
– Patarimai yra gerai, bet aklai jais vadovautis irgi nereikėtų. Kartais tėvai savo perdėtu dėmesiu vaiką ima dusinti, pamiršta, kad jis, nors ir mažas, bet yra atskira asmenybė. Net ir mažiukas vaikas nori turėti savo draugų, užsiėmimų, kurti savo pasaulį. Tiesa, kad tuo metu, kai Gerūta ir jos sesuo augo, jos turėjo tikrai labai daug laisvės. Vaikai dienas leisdavo lakstydami, žaisdami lauke, ir tik parėję vakarienės šį bei tą apie savo dienos nuotykius papasakodavo. Turbūt svarbiausia, o kartu ir sunkiausia, yra išlaikyti pusiausvyrą – duoti vaikui laisvės, bet ir nepamiršti nuoširdžiai pasidomėti apie tuos patirtus nuotykius, reguliariai rasti laiko ką nors įdomaus ir prasmingo nuveikti kartu. Kad abiem būtų įdomu. Pavyzdžiui, abi dukros vaikystėje labai mėgo meistrauti. Kol aš garaže krapštydavausi prie automobilio, jos, pasiėmusios lentelių ir įrankių, konstruodavo „nykštukų namelius“ ir įvairiausius rakandus, kurių paskirtis turbūt suprantama tik patiems vaikams. Pamokydavau jas naudotis plaktuku, kitais įrankiais, ir drąsiai joms juos patikėdavau, nors buvo dar visai nedidelės – niekada nėra buvę jokio rimtesnio incidento, visko nepaprastai greit išmokdavo ir užsidegusios meistraudavo.
– Gerūta iš pradžių pasirinko muzikės kelią. Kaip vertinote tokį dukros žingsnį? Ar nebuvo nerimo, kad iš to duonai neužsidirbs?
– Kai žmogus taip aiškiai žino, kokiu keliu eina, nėra jokios prasmės pasiduoti visokioms baimėms ir nerimui dėl ateities. Ateitis dažniausiai su savimi atsineša ir atsakymus, todėl iš anksto nerimauti neverta. Į Gerūtos pasirinkimą žiūrėjome ramiai, nes jis atrodė visiškai natūralus.
– Gal šeimoje yra daugiau muzikų? Kuo jūs pats užsiimate?
– Įdomu tai, kad muzikų mūsų šeimoje daugiau nėra. Aš pats dirbu nekilnojamojo turto vertintoju, žmona – bibliotekininkė. Gerūtos vyresnioji sesuo taip pat nuo mažens domėjosi visiškai kitais dalykais, todėl Gerūtos muzikiniai gabumai ir ypač meilė klasikinei muzikai visiems buvo didelis netikėtumas.
– Ilgainiui Gerūta pasuko kiek kitu keliu – televizija ir radijas. Kaip sutikote tokią žinią?
– Iš pradžių buvo keista, nes žurnalistės kelią anksčiau ketino rinktis vyresnioji dukra. Tačiau ji pasuko kiek kitokiu keliu – susidomėjo kino kūryba. Gerūtos susidomėjimas žurnalistika ir jos sėkmė šioje srityje iš pradžių šeimai buvo netikėta, bet greit prie to pripratome. Kaip jau minėjau, nuo mažens ji buvo labai artistiška – tai prisiminus, jos karjeros pasirinkimas visai nebeatrodo keistas.
– Ar šiandien žiūrite/klausote laidas, kurias veda Gerūta, ar skaitote interviu su ja?
– Televizijos laidas pažiūrime visas. Jeigu kada nespėjame – pažiūrime įrašą. Taip pat labai mėgstu klausytis jos vedamų radijo laidų. Dažnai aptariame, kas pavyko gerai, o ką dar būtų galima patobulinti. Gerūtai ypač rūpi kalba, ji labai stengiasi kalbėti sklandžiai, aiškiai, taisyklingai. Visada išklauso ir atsižvelgia į pastabas. Smagu matyti, kaip vis tobulėja.
– Ar būna, kad naujienas sužinote iš žiniasklaidos, o ne iš pačios Gerūtos?
– Tiesą pasakius, nelabai. Bendraujame šiltai, artimai, dažnai susiskambiname ir pasimatome. Kol kas tokio atvejo, kad ką nors svarbaus pirmiausia sužinotume iš žiniasklaidos, turbūt nebuvo.
– Tai koks tas jausmas, kai turite žinomą dukrą? Ar būna, kad gatvėje kas užkalbina, pasiteirauja?
– Pažįstami, giminės kartais klausia: „Skaitėm apie tavo dukrą/matėm tavo dukrą per televiziją, kodėl nepasigiri?“ Iš tiesų tai smagiausia matyti savo vaiką laimingą, užsiimantį širdžiai miela veikla. Ko daugiau būtų galima norėti? O žinomumas... nemanau, kad jis pats savaime yra vertingas. Juk gali būti žinomas, bet nebūtinai dėl gerų dalykų. Bet aš šiuo atveju tikrai neturiu dėl ko skųstis.
– Kaip Gerūtą pakeitė televizija, jūsų akimis žiūrint?
– Nemanau, kad pakeitė – atvirkščiai, esu tikras, kad televizija į jos gyvenimą atėjo labai natūraliai ir ši sritis jai tinka. Pasikartosiu – ji buvo artistiška, ekspresyvi mergaitė, nebijojo dėmesio, tačiau niekada jo nesiekė bet kokia kaina. Tiesiog dainuodavo, vaidindavo arba muzikuodavo iš visos širdies, ir džiaugėsi, kad aplinkiniai tai pajusdavo. Ji visada mokėjo užmegzti nuoširdų ryšį su publika. Žinoma, dirbant televizijoje yra nemažai streso, labai daug atsakomybės. Turi rūpintis ne tik laidų turiniu, bet ir savo išvaizda, gera sveikata ir savijauta. Jeigu pritrūko miego – vis tiek turi atrodyti žvalus, linksmas. Kartais darbai ją taip įtraukia, kad tenka priminti: laiku pavalgyk, išsimiegok. Nors esu tikras, kad dauguma tėvų tai primena savo vaikams, nors šie jau seniai suaugę.
– Ką patartumėte kitiems tėčiams, kurie galbūt augina būsimas Lietuvos žvaigždutes?
– Nekalti vaikui į galvą, kad jis – būsima žvaigždutė. Tiesiog būti vaiko gyvenime ir padėti jam tapti geru žmogumi. Kartu pažaisti, pakvailioti, kad vaikas ir vėliau, jau suaugęs, žinotų, jog gyvenimas nėra pernelyg rimtas. Argi ne tokia svarbiausia tėčio pareiga?