– Nusikelkime į praeitį – kokia Viktorija buvo vaikystėje?
– Vaikystėje Viktorija buvo labai švelni, draugiška mergaitė. Nuo pat gimimo dėl jos neturėjau jokių problemų. Ji nekrėsdavo jokių išdaigų, kadangi visada užbėgdavau įvykiams už akių ir aiškindavau, kuo tai gali baigtis, jei bandydavo daryti kažką ne taip, kaip reikia. Visada pasakydavau, jei padarysi taip, bus šitaip, jei pasirinksi šį variantą, bus taip. Ir ji rinkdavosi – be abejo, geriausią variantą.
– Apie kokią profesiją tuomet svajojo Viktorija?
– Svajojo būti dainininke ir ypatingai pavojingų nusikaltėlių tardytoja. Kalbėjome, aiškinau, kuo gali baigtis vienas ar kitas jos sprendimas, kas toliau gali laukti gyvenime. Džiaugiuosi, kad ji priėmė teisingą sprendimą.
– Buvote griežta mama ar labiau kaip draugė?
– Vaikystėje buvau griežta mama. Ypač tais atvejais, jei ji norėjo padaryti kažką neteisingo. Pavyzdžiui, turėjo sumanymą nusikirpti savo ilgus gražius plaukus arba mesti muzikos mokyklą. Tokiais atvejais buvau griežta, kitais – tik stebėtoja. Kaip sakoma, reikia visada spėti pakišti petį, į kurį galėtų atsiremti tuo atveju, jei gresia pavojus. Jei ne, niekada ir nesikišdavau.
– Kadangi pati esate sveiko gyvenimo būdo propaguotoja, ar ir dukrai įskiepijote tokį gyvenimo būdą?
– Tikrai taip. Ji su tuo užaugo. Pati geriausia pamoka jai buvo mano pavyzdys. Man nereikėjo nieko daug aiškinti, ji viską matė savo akimis. Iki septynerių metų nežinojo, kas yra saldumynai. Valgė datules, džiovintus vaisius, medų, bet saldainiai, torčiukai, bandelės – viso to nebuvo net ragavusi.
– Kaip jums tai pavyko?
– Tinkamas pavyzdys. Kadangi pati nevalgau saldumynų, visada sakydavau, kad jei pastoviai juos valgys, ims skaudėti pilvą. Galiausiai ji pati jų atsisakydavo, sakydavo, kad nenori, jog jai skaudėtų pilvuką. Netgi kai eidavo į gimtadienius, nešdavosi su savimi vaisių ir mineralinio vandens.
– O paauglystėje nebuvo sudėtinga?
– Tikriausiai kaip ir visiems paaugliams, buvo ta hormoninė fazė, kai pasireiškė žiežirbos. Bet tuo momentu, kai tai atsitikdavo, išlikdavau rami, nereaguodavau, žinodama, kas vyksta. Laukiau, kol ji pati nusiramins ir bendraudavome toliau lyg nieko nebūtų ir įvykę, niekada negrįždavau atgal į tai, kas buvo. Praėjo ir praėjo.
– Ar šiandien daug savęs matote Viktorijoje?
– Taip. Ji toliau propaguoja sveiką gyvenimo būdą, dukrytę augina taip, kaip ji augo pati, santykiuose stengiasi elgtis taip, kaip priimta mūsų šeimoje, jos aprangos stilius panašus į manąjį. Tiesa, reikėjo įdėti daug pastangų, kad pakeisčiau jos skonį. Bet vėlgi – savo pavyzdžiu, niekada jos nespaudžiau. Tik patardavau, sakydavau: „Pabandyk užsidėti šitą ir gal tau labiau patiks“. Draugai palaikydavo, pasakydavo, kaip šauniai atrodo po mano patarimų. Ilgainiui ji įsitikino, kad mano patarimai visada duoda teigiamus rezultatus.
– Jokių bausmių taikyti nereikėjo?
– Nereikėjo. Ji buvo labai paklusnus vaikas. Be abejo, kad tokia būtų, reikėjo įdėti daug pastangų. Visada buvo aiškinama, kodėl taip, o ne kitaip. Nebuvo žodžių „negalima“, „ne“, visada sakiau, jei taip darysi, bus taip ar taip. O dauguma dabar auklėja draudimais: „nedaryk“, „neik“, „neimk“. Viktorija augo ramybėje. Niekada nebuvo apšaukta, barama ar tuo labiau mušama.
– Viktorija – išskirtinio grožio mergina. Ar daug gerbėjų turėdavo?
– Gerbėjai atsirado neseniai. Ji visada buvo graži, bet buvo tik vienas kitas berniukas, niekas netikėjo, kad ji taip greitai pasieks to, ką pasiekė. Visada jai aiškinau, kad grožis tai atsakomybė, o ne pasididžiavimas. Atsakomybė prieš savo sekėjus socialinėje erdvėje, prieš tas jaunas mergaites, kurios laiko ją pavyzdžiu. Visada jai sakiau, kad daugelis tai, ką gauna nemokamai, nevertina, bet mūsų kūnas – vienas svarbiausių dalykų gyvenime, ir tam, kad jo grožis išliktų kuo ilgiau, reikia įdėti pastangų, o ne didžiuotis ir įsivaizduoti, kad esi visatos centras. Taigi ji kiekvieną sekėją priima pagarbiai. Bet, kaip sakoma, visiems geras nebūsi ir nereikia stengtis tokiu būti. Reikia būti savimi.
– Šiandien Viktorija gyvena tarp Lietuvos ir Prancūzijos, kaip pavyksta išlaikyti artimus santykius?
– Pavyksta, nes matomės gana dažnai – porą kartų per mėnesį ir gana ilgam – nuo savaitės iki dviejų būname kartu. Jei ji Kanuose, skrendu ten, jei Vilniuje – vykstu jos aplankyti čia. Mes beveik nesiskiriame. Be to, tam padeda ir dabartinės technologijos, kuriomis bendraujame. Todėl ryšys nenutrūksta net vienai dienai.
– Ar dažnai klausia patarimų?
– Taip. Klausia ir dėl vaiko maitinimo, priežiūros ir sveikatos, kadangi pati vaikystėje nesirgo. Ji nežino, kas yra ligoninės, tabletės, daktarai. Kartais pasiteirauja ir dėl stiliaus. Kartais padedu išspręsti ir tam tikras situacijas šeimoje, pasakau, kaip turi elgtis tikra moteris. Bet niekada neperšu savo nuomonės, kad darytų tik taip ir ne kitaip, niekada pirma nelendu į jos gyvenimą. Jei tik paklausia, pasakau savo nuomonę. Jai spręsti, kaip pasielgti. Nuo 15-16 metų jai buvo suteikta pasirinkimo laisvė, kaip elgtis, kaip gyventi.
– Kaip Viktorija pasikeitė, kai tapo mama?
– Mano atžvilgiu visai nepasikeitė, gal tapo labiau atsakinga, o taip, kokia buvo, tokia ir yra – labai švelni, draugiška, palaikanti, rūpestinga. Ji tokia ir buvo. Jai nereikia keistis.
– Pagal šiandienius standartus, ji pakankamai anksti tapo mama, ar jums dėl to nebuvo nerimo?
– Standartai manęs niekada nedomino. Ir Viktoriją auklėjau taip, kad reikia vadovautis savo vidiniu potraukiu – jei tu to nori ir jei tai nekenkia kitam, viskas gerai. Jei ji pajuto poreikį tapti mama, ji ir tapo. Man neatrodo, kad per jauna – 23-ejų metų moteris yra jau subrendusi tokiam žingsniui.
– O žinomumas ar padarė kokią nors įtaką jos būdui?
– Jei ir padarė, tai tik gerą. Žinomumas duoda jai labiau integruotis į visuomenę ir padėti tiems, kuriems tos pagalbos reikia. Negali padėti visiems, bet, kaip parašyta Biblijoje, padėk vienam ir tu būsi palaimintas.
– Ko jūs pati išmokote iš Viktorijos?
– Yra daug dalykų, kurie man patinka Viktorijoje. Kalbant apie moteriškumą, į ją tikrai galima lygiuotis. Ji save prisižiūri, visada stilinga, madinga. Manyje to galbūt trūksta. Aš labiau esu už natūralumą – beveik nesidažau, nesikvepinu, mėgstu gražius drabužius, bet ne tiek. Be abejo, Viktorija yra žinomas žmogus, todėl negali su vienais džinsais savaitę vaikščioti. Man patinka, kiek dėmesio ji tam skiria, bet pačiai taip daryti nekyla rankos. Aš verčiau praleisiu laiką sporto salėje, prie jūros, gamtoje, negu valandą ar dvi – prie veidrodžio.
– Kokias svarbiausias pamokas jūs davėte Viktorijai?
– Išmokinau savo dukrą to, kuo pati vadovaujuosi gyvenime. Visų pirma – ką pasėsi, tą ir pjausi. Antra – nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum kad elgtųsi su tavimi, bumerango dėsnio dar niekas nepanaikino.