– Kokia Ieva buvo vaikystėje?
– Kai gimė Ieva, ji buvo priešingas variantas vyresniajam sūnui Ugniui. Jis buvo labai švelnus, ramesnis, o Ieva nuo mažens buvo vadovaujanti, aktyvi, bet kartu ir paklusni. Ji buvo labai geras vaikas, niekada nekėlė jokių problemų. Labai gerai pamenu, kai sukakus metams, tą pačią ji dieną žengė pirmuosius savarankiškus savo žingsnius. Ji nuo mažens buvo artistė. Visur dainuodavo, vaidindavo, norėjo būti pirma, dominuoti, atkreipti dėmesį. Dabar žiūriu į senas nuotraukas ir matau, kaip stipriai ji pasikeitė. Ji surimtėjo, pagalvoja, ką sako, ką daro. Suaugo. Su „Eurovizijos“ atėjimu matau, kaip vaikas suaugo.
– Polinkis į menus matėsi jau vaikystėje?
– Taip. Darželyje ji šoko pramoginius šokius, nors to gal aš pati labiau norėjau. Norėjau, kad turėtų tinkamą laikyseną. Po to, atsiradus darželyje ansambliui, pradėjo dainuoti. Dalyvaudavo įvairiose miesto šventėse.
– Tas polinkis į meną atėjo gal iš šeimos?
– Mano vyras yra savamokslis muzikantas, labai gražiai groja gitara. Be jo muzikos anksčiau nepraeidavo nė viena šventė. Aš taip pat baigiau muzikos mokyklą, fortepijono klasę. O šeimoje visi padainuodavome kartu. Tai tas noras dainuoti, muzikuoti gal ir atėjo iš šeimos.
– Turėjote kokių nors savo svajonių, kuo Ieva galėtų būti užaugusi?
– Neturėjau, bet visada mačiau, kad ji linkusi į menus. Gal dėl močiučių neparaginome jos toliau mokytis muzikos. Ieva baigė muzikos mokyklą ir ne tik labai gerai dainavo, bet ir grojo fortepijonu. Dėsningas žingsnis būtų buvęs eiti toliau į konservatoriją. Bet vyresnių žmonių požiūris nugalėjo, kad neva iš meno negalėsi normaliai gyventi. Reikia žemiškos profesijos. Susėdę kartu pasitarėme, kas jai dar patiktų be dainavimo, ji pasirinko tai, ką ir baigė – viešbučių administravimą. Kaip suprantu, mokytis jai patiko. Praktika irgi patiko, tik kol kas darbą suderinti su dainavimu nelabai įmanoma. Jei ateity kada norės dirbti pagal specialybę, manau, puikiai tą galės daryti. Bet gailiuosi, kad tada nepalaikiau jos minčių stoti į konservatoriją. Iš pradžių lyg ir planavo studijuoti mediciną, nes mes abu medikai. Ieva eidavo pas tėtį į stomatologijos kabinetą, žiūrėdavo, kaip jis dirba ir pasakė, kad jei mes norime, gali būti stomatologe, bet jai tas nepatinka. Mes to ir neskatinome. Abu vaikus raginome daryti tai, ką jie nori.
– Kaip sutardavo su broliu?
– Visko būdavo, pešdavosi, bet jei, tarkime, bausdavai ar bardavai kurį vieną, jie susivienydavo į stiprią komandą. Ugnius labai mylėjo ir myli savo sesę. Gimus Ievai jis labai suaugo. Sesė jam buvo viskas. Mes neturėjome daug lėšų, ir, kai Ieva pradėjo dainuoti, Ugnius visko atsisakydavo ir sakė, jūs padėkite Ievai. Ji pati gal to net ir nežino. Ugnius visada sakydavo: jūs žiūrėkite Ievą, nes ji turi talentą ir gali dainuoti. Galima sakyti Ugniaus dėka mes investuodavome į Ievą.
– Nebuvo nerimo, kai Ievos muzikos karjera ėmė sparčiai kopti į viršų, į jos gyvenimą atėjo pramogų pasaulis?
– Buvo didžiulis nerimas. Ieva gal visko mums ir nepasakojo, kad nesinervintume. Norėjo apsaugoti nuo neigiamų emocijų. Pati stengiausi dalyvauti visur, kur galėjau, labai daug kalbėdavomės su Ieva ta tema. Gal ne viskas pavyko, bet žiūrėdama į šiandienį jos gyvenimą, matau, kad sugebėjo atsirinkti, kas yra gerai, o kas – ne.
– Kaip praėjo paauglystė?
– Atrodė, kad ramiai, nors dabar, kai girdžiu, ką ji pasakoja, suprantu, kad buvo visko. Mes ja pasitikėjome, leidome eiti į vakarėlius, visada grįždavo laiku. Man neteko matyti, kad ji būtų ar išgėrusi, ar rūkytų, todėl keista girdėti, kaip ji pasakoja, kad būdavo visko. Aš to nemačiau. Gal sunkesnis laikotarpis buvo, kai išvažiavo į Ispaniją. Iš pradžių maniau, kad tiesiog buvo prisirišusi prie šeimos, nori, kad kas ją užjaustų. Bet paskui supratau, kad problema didesnė. Ačiū Mariui (Marius Kiltinavičius – dabartinis Ievos vyras – red.past.), kuris nuvažiavo ten ir jai padėjo. Gal per anksti pateko į šou pasaulį ir buvo sunku pačiai susitvarkyti su krūviu, dėmesiu. Nemaniau, kad jai gali būti depresija, atrodė tai tik kalbos. Ji visada šypsodavosi, atrodė laiminga, bet gal nenorėdama manęs jaudinti, daug ko nepasakydavo.
– Šiandien Ieva propaguoja kitokį gyvenimo būdą – jiedu su vyru nevalgo mėsos, vadovaujasi vedine filosofija, vaišnavų tradicijomis. Kaip sutikote šį žingsnį?
– Kol buvau nesusipažinus su šia filosofija, buvo nerimo. Bet pasidomėjus, ateina pasitikėjimas. Matau, kad Ieva spinduliuoja ramybe, meile artimui, visiems aplinkui ir tai leidžia man būti ramiai.
– Ieva anksti ištekėjo – būdama vos 21-erių. Ar dėl to jums, kaip mamai, nekilo abejonių?
– Ne. Turiu tokį senovišką požiūrį, kad jei jau žmonės nusprendė būti kartu, tai ir turi būti kartu. Ne nuo mano noro viskas priklauso. Mačiau, kad Marius ją labai myli, ji juo pasitiki, jis buvo jai ramstis visame kame. Marius visada buvo šalia. Aš ja pasitikėjau, todėl buvo ramu, kai tekėjo.
– Kaip sutariate su žentu?
– Gerai. Visada pamenu, kaip jis prašė, ar gali su Ieva draugauti. Tai buvo labai gražus momentas.
– Ar įsisukus į pramogų pasaulį, Ievos neapėmė žvaigždžių liga?
– Tikrai ne. Tik sumažėjo dėmesys šeimai. Atsirado daug veiklos, mažai laiko, bet vis tiek nebuvo nė vienos dienos, kai ji mums nepaskambintų ar neparašytų žinutės. Bet sužvaigždėjimo tikrai nepastebėjau. Ji visada jautė didelę atsakomybę, gal net didesnę už mus visus. Ypač sunku buvo per „Euroviziją“.
– Eurovizinį laikotarpį įvardytumėte kaip vieną sunkiausių?
– Taip, visai šeimai tai buvo sunkus etapas. Buvo labai neramu prieš finalą, Ieva buvo pervargusi. Bet kai nuvažiavome ten, apsikabinome, įtampa nuslūgo. Apėmė nuostabus jausmas, kad visa šeima yra kartu.
– Ar šiandien Ieva pasitaria su jumis dėl savo kūrybos?
– Ji visada mums parodo savo kūrinį ir klausia nuomonės. Tėtis labai kritiškas, išsako, kas jam patinka, kas – ne. Ieva dažnai paklauso jo pastabų. O man visada gražu. Kad ir ta paskutinė jos daina. Kai ją išgirdau, užliejo šiluma. Ir galvoju – nejaugi Ieva galėjo tokią dainą parašyti. Man tai didžiulis džiaugsmas.
– Ar skaitote naujienas žiniasklaidoje apie dukrą?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Iš manęs net šeima juokiasi, kad žinau visas naujienas. Seku ir man svarbu ir laiku patarti, nors gal jau dabar tų patarimų tiek ir nereikia. Jau Ieva man gali patarti. Ji apgalvoja savo veiksmus ir daro taip, kaip jai atrodo geriausiai.
– Ar kaip nors pasikeitė jųdviejų santykiai?
– Nuo mažens iki vedybų mes buvome neperskiriamos kaip mama ir dukra, kaip draugės. Kai atsirado vyras, jis tapo svarbiausias. Man reikėjo prie to prisitaikyti, bet aš matau, kad mūsų santykiai dabar tapo tvirtesni. Galbūt kaip mama per daug dalyvavau jos gyvenime. Kai atsitrauki, leidi pačiam siekti, daug geriau sekasi. Gal ta mamiška meilė kartais neleidžia iki galo atsiskleisti.