– Šiuo metu Eglei svarbus etapas – netrukus taps mama. Ar duodate jai kokių nors patarimų dėl artėjančios motinystės?
– Šiais laikais, kai viską galima rasti internete, patarinėti (o kai dar daug „nežinomųjų“) tikrai nereikia... Kartais jei paklausia, pasidalinu savo gyvenimiška patirtimi. Tikiu, tų klausimų su kiekvienu mėnesiu bus vis daugiau.
– Kaip sutikote žinią, kad tapsite močiute?
– Žinia buvo labai laukta ir džiugi! Močiute seniai svajojau būti ir dažnai įsivaizduodavau, kaip su anūku ar anūke einame į vaikų renginius, spektaklius, kaip skaitome pasakas, žiūrime filmukus...
– Gal dar anksti apie tai kalbėti, bet sakoma, kad kai dukra tampa mama, jos santykis su mama pasikeičia – jos suartėja, atsiranda daugiau bendrų temų, tarpusavio supratimas. Ar pastebėjote tai?
– Mūsų santykiai visada buvo labai artimi ir šilti. Mes visomis temomis galime kalbėtis daug ir atvirai. Net neabejoju, kad dabar tų bendrų temų dar padaugės.
– Eglė šeimoje – pagrandukas. Ar dėl to lepinama buvo daugiau?
– Taip, ji – mūsų pagrandukas. Visada buvo labai linksmas, šiltas vaikas. Mes taip ir sakydavome: mūsų „šypsenėlė čiauškutė“. Ar buvo lepinama? Net nežinau, gal ir palepindavome, gal labiau tėtis. Bet geriausiai į šitą klausimą atsakytų vyresnioji dukra...
– Kokios taisyklės vyravo jūsų šeimoje?
– Buvo taisyklės ir norėjome, kad jų būtų paisoma. Bet visada buvo leidžiama išeiti su draugais (juk ji gimusi po Ožiaragio ženklu, o šitiems vaikams svarbiausia yra draugai), tik svarbu buvo pažadėtu laiku grįžti.
– Kokia Eglė buvo vaikystėje?
– Vaikystėje Eglutė buvo labai smalsi, aktyvi ir supratinga. Ko imdavosi, viskas dažniausiai sekėsi puikiai. Kai pirmą kartą išvažiavome į kalnus, ji pirmoji išmoko slidinėti, antroje klasėje, pradėjus lankyti muzikos mokyklą, smuiko mokytoja pastebėjo, kad turi absoliučią klausą, pradėjo dukrą ruošti konkursams ir greit Eglė sunkiu darbu pelnė ir Juozo Karoso tarptautinio konkurso laureatės vardą, vėliau ruošėsi B.Dvariono respublikiniam konkursui, kur tapo taip pat laureate. Mokykloje taip pat visi dalykai jai sekėsi, gal tik tikslieji mokslai reikalavo daugiau pastangų. Aktyvi buvo ir po pamokų: skaitovė, koncertų vedėja, net šauniausia mokyklos pradinuke buvo išrinkta, taip pat dalyvavo „Dainų dainelės“ konkurse.
– Pati Eglė sakė, kad vaikystėje buvo labai jautri, prisirišusi prie tėvų. Kaip jūs matėte jos šias savybes?
– Iš tiesų buvo labai jautri ir sunkiai pakeldavo išsiskyrimus. Kiek pamenu, iki kokios gal trečios klasės nebuvo pasilikusi nakvynės nė pas vienus senelius... Seneliai net pykdavo, sakydavo „mamytės pasijonis“.
– Kiekvienas vaikas pridaro kvailysčių. Gal pamenate kokių nutikimų, kurie jus išmušdavo iš vėžių?
– Labiausiai iš vėžių išmušdavo, kai jau susitariame, jog lieka pas senelius sode, ateina vakaras ir skambutis į buto duris... o už jų senelis su mažąja anūke! Ji, kaip jau gerokai vėliau pasakodavo, vis prisigalvodavo, kad tėčiui ir mamai kažkas atsitiko... Net savo nuotrauką esu kartą palikusi, bet ir tas negelbėjo.
– Visų tėvų siaubas – paauglystė. Ar teko kada iki paryčių laukti Eglės, pargrįžtančios iš vakarėlio?
– Paauglystė mums siaubas nebuvo, nes praėjo gana lengvai ir nepastebimai. Nelabai buvo laiko rodyti tuos paaugliškus kaprizus, nes kaip tik perėjo mokytis į kitą mokyklą, nauja aplinka, nauji draugai, o dar muzikos mokyklos baigimas. Grįžtančios iš vakarėlių tikrai nereikėjo laukti iki paryčių. Pažinojom jos draugus, todėl žinojom, su kuo leidžia laisvalaikį, o iš vakarėlių stengdavomės parvežti patys.
– Ar sunku buvo paleisti dukrą mokytis į Vilnių? Dėl ko nerimavote labiausiai?
– Vilniuje jau mokėsi vyresnioji dukra Gintarė, jau buvome susitaikę su mintimi, kad vaikai negyvens nuolat šalia. Sesė jai buvo didelis autoritetas ir mokytoja, tad sakyčiau, kad ir ji labai prisidėjo prie ramesnio mažosios paleidimo į savarankišką gyvenimą. Nerimavome visi trys, kaip jai seksis tvarkyti savo buitį vienai. Gal pradžioje ir buvo sunkumų, bet juk viskas išmokstama. Pasitikėjom, nes abi dukros visada jautė ribas.
– Apie kokią profesiją svajojo Eglė vaikystėje?
– Kaip ir visi vaikai, taip ir ji vaikystėje nori mėgdžioti savo tėvus. Eglutė taip pat norėjo būti ir šokių mokytoja, vėliau – muzikos mokytoja, dar vėliau dainininke. Patikdavo kurti rūbus ir rengti popierines lėles.
– Kokių pomėgių turėjo?
– Didžiausias pomėgis, aišku, buvo muzika, dainavimas. Baigusi muzikos mokyklą, ji dar porą metų muzikavo savo malonumui muzikos mokyklos ansamblyje, koncertuodavo ir miesto renginiuose... Vėliau, kai pasijuto jau „veterane“, ėmėsi mokyklos choro, lankė papildomai anglų kalbos, istorijos kursus dėl dar geresnių rezultatų, žinoma, stengėmės per atostogas keliauti, tad ir prie vaikų laisvalaikio prisidėjo slidinėjimas, vasaros stovyklos užsienyje.
– Eglė minėjo, kad tėvai norėjo, jog ji taptų medikė... Tiesa?
– Mūsų svajonė buvo, kad mažoji būtų medikė. Mes vis pasvajodavome, kad ji būtų puiki vaikų gydytoja, nes buvo labai jautri, rūpestinga, labai gražiai sutardavo su mūsų draugų vaikais. Manau, kad daugelis tėvų nori turėti savo šeimoje gydytoją... ir mes ne išimtis.
– Kaip priėmėte Eglės pasirinkimą dėl žurnalistės profesijos?
– Ji buvo ryški humanitarė. Kadangi mokėsi labai gerai, tai ir keliai visi buvo „atviri“. Pakalbėdavo ir apie teisės, politikos mokslus, užsimindavo ir apie žurnalistiką. Žinojau, kad įstoti į žurnalistiką labai sunku. Reikia papildomai laikyti stojamąjį egzaminą, įveikti didelį kūrybinį konkursą. Bet supratau, jeigu ji nusprendė taip ir padarys, bent jau pabandys tikrai. Mes niekada nestabdėme jos, jei matėme, kad „dega akys“ – visada palaikėme jos svajones arba planus. Tik medicinos jau nebeminėjo, nes po dešimtos klasės padirbėjusi mėnesį ligoninėje, pasakė, kad jai per sunku matyti kenčiantį žmogų.
– Kokia ji jums, kaip mamai, atrodo televizijos eteryje?
– Pradėjus Eglei dirbti tiesioginiame eteryje, nepraleisdavau nė vienos laidos – jungdavau televizorių nuo šeštos valandos. Pirmiausia svarbu buvo ar nepramiegojo, paskui – kaip atrodo, ar žvali, kokia jos nuotaika. Patinka man jos ramus tonas, logiškai užduodami klausimai pašnekovams.
– Ar skaitote naujienas, susijusias su dukra, žiniasklaidoje?
– Paskaitau, žinoma. Netgi turiu atskirą segtuvą, kur dedu visus straipsnius, interviu, nuotraukas. Sakau, kad būtų anūkams ką parodyti...
– Kokių savo savybių matote dukroje?
– Atrodo, ir panašumų į mus su vyru, ir individualių savybių ji pilna. Gal tokios ryškiausios nuo pat mažens: pareigingumas ir atsakomybė atlikti pavestus darbus.
– Ką patartumėte Eglei šiuo svarbiu gyvenimo laikotarpiu?
– Kaip ir visos mamos, linkiu jai gerai pailsėti, labiau palepinti save, rasti gerų emocijų kiekvieną dieną, dažniau atvažiuoti pas mus, nueiti prie jūros, nors žinau, kaip mėgsta savo darbą, keliones, linkiu jai tiesiog mėgautis šiuo ypatingu gyvenimo etapu.