Pozityvi disciplina – kas tai?
Savo pranešimą A. Landsbergienė pradėjo nuo termino „pozityvi disciplina“ paaiškinimo. „Dažnai apie tai kalbu, bet pastebiu, kad vieni išgirsta tik „pozityvi“, kiti – tik „disciplina“. Bet svarbu suprasti, kad pozityvi disciplina yra nedalomas vienetas. Juk pusiausvyros ieškome visur. Todėl nei viską leisti, nei visko drausti vaikui nėra gerai. Vienas žodis, į kurį galėtų sutilpti „pozityvi disciplina“ – tai auklėjimas“, – pasakojo edukologė.
Anot jos, apie tai kalbama buvau jau XIX amžiaus pabaigoje, tai yra, daugiau nei prieš šimtą metų. Jau tada buvo pabrėžiama tėvų pavyzdžio svarba. „Bet reikia suprasti, kad ne tik turime rodyti tinkamą pavyzdį savo vaikams, bet ir prisiimti atsakomybę už jų auklėjimą. Ugdymo įstaiga tėra papildas, bet ne pakaitalas. Kad ir kaip norėčiau kai kuriuos vaikus išauklėti, aš tokios galios neturiu. Visa atsakomybė už vaiko išsiauklėjimą gula ant tėvų pečių“, – tvirtino A. Landsbergienė.
Tam, kad geriau būtų suprasta pozityvios disciplinos esmė, ji pateikė pavyzdžių. „Visi žinome, kad jei nustatome taisykles, jų reikia laikytis pastoviai ir nuosekliai. Bet, tarkime, vaikas nenori valytis dantų. Kiekvieną vakarą mes jį kalbiname, pratiname ir galiausiai įpratiname juos valytis. Bet įsivaizduokite – Naujųjų metų šventė. Jūs su šeima grįžtate iš vakarėlio jau gerokai po vidurnakčio. Vaikas užmigo mašinoje. Tai juk nežadinsime jo, nedraskysime, kad tik tuos dantis išsivalytų. Tyliai nunešime į lovą ir tikėsimės, kad jis nepabus. Kita situacija. Sutariate, kad kiekvieną vakarą paskaitote vaikui vieną pasaką. Laikotės to susitarimo. Bet vaikas susirgo. Jam aukšta temperatūra. Jis prašo dar vienos pasakos. Tai, žinoma, kad skaitysite ir dar vieną, ir dar. Lygiai taip pat su mokymusi. Jei visą laiką vaikas nepadaro namų darbų, reikia jau galvoti, kodėl taip yra ir spręsti šią problemą. Bet jei kartkarčiais, nes, tarkime, užgriuvo svečiai, su tėvais išėjo į parodą. Tai kas geriau: paruošti namų darbus ar nueiti į parodą? Nueiti į parodą“, – pavyzdžius vardijo pašnekovė.
Trūksta emocinių įgūdžių
Kitas dalykas, kurio, anot A. Landsbergienės, mūsų visuomenėje trūksta, yra emociniai įgūdžiai. „Gyvendama Belgijoje, aš nesijaudindavau važinėdama metro, nes visada atsirasdavo kas vežimėlį padėdavo įkelti. Tai yra norma. O Vilniuje retas kuris prieina. Kai vaikas mato, kad tėvai pribėga ir įkelia, būdamas paaugliu jis darys tą patį ir apie tai jam nebereikės aiškinti“, – teigė edukologė.
Labai svarbu visose situacijose elgtis nuosekliai ir sistemiškai – jei taip elgiuosi namuose per vaiko pykčio priepuolius, tai taip pat elgsiuosi ir teatre, ir parduotuvėje. „Neseniai diskutavau apie elgesį teatre. Danijoje nuėjo visa klasė į teatrą. Prasidėjus spektakliui, vienas vaikas užsimanė į tualetą. Mokytoja su vaiku atsistojo pritūpė ir dar pamygo tą vaiką, kad tik jis būtų kuo arčiau žemės ir praeidamas netrukdytų kitiems. Kartą Lietuvoje su dukromis nuėjome į teatrą. Spektaklis vyksta, o vaikai lipa ant scenos. Tėvai stovi šalia ir žiūri. Ir tai nebuvo interaktyvus spektaklis“, – pasakojo A. Landsbergienė. Anot jos, jei vaikui nusibodo spektaklis, reikėtų su juo išeiti.
„Vaikas be ribų jaučia daugiau įtampos ir tai visai nesusiję su mūsų meile. Gal mes Lietuvoje per daug paragavome tos laisvės, kad nebežiūrime ribų. O auklėti yra sunku. Ir pradėti tą daryti reikia nuo savęs, nes santykį su vaiku mezga suaugusysis ir jis už jį atsakingas. Kartais manęs klausia, ką daryti, kad nebūtų barnių su vaikais. Nėra vieno patarimo. Reikia tiesiog pradėti auklėti vaiką. O taisyklės kiekvienoje šeimoje gali būti skirtingos“, – tvirtino edukologė.
Visi tėvai jaučia kaltę
Paklausta, kaip gi rasti tam santykio mezgimui laiko, kai esi dirbanti mama, A. Landsbergienė teigė, nereikia norėti suspėti visko. „Mano tikslas nėra viską spėti ir viską padaryti tobulai. Pati buvau dirbanti mama. Ir labai dažnai galvoju, kad net negalėčiau savęs įsivaizduoti nedirbančios. Tai, kad mes dirbame, yra mūsų identiteto dalis, kaip kad akių spalva. O dėl jos juk neturiu atsiprašinėti. Todėl taip pat neturiu atsiprašinėti dėl savo profesinės veiklos. Anksčiau galvojau, kad tik dirbantys tėvai jaučia kaltę, bet paskui pastebėjau, kad ir nedirbantys ją jaučia. Gal tai visuomenės primestas kažkoks stereotipas. Nori dirbti, eini ir dirbi, nenori dirbti – neini dirbti. Visi tyrimai rodo, kad vaikas iš vaikystės prisimena vieną dalyką – laimingus tėvus. Vaikas nepatiria traumos, jei jo tėvai dirba. Traumuoja tik fizinis ir emocinis smurtas“, – tvirtino edukologė.
Anot jos, nėra taip svarbu, kiek valandų per dieną praleidi su vaiku. „Daug svarbiau, jei vaikas mato save realizuojančius ir ta savirealizacija patenkintus tėvus. Nes užaugęs jis galės taip pat elgtis. O jei jis mato nuolat burbančius, nepatenkintus tėvus ar dar blogiau priekaištaujančius jam dėl to, kiek daug laiko jam skyrė, o šis to nevertina, visa tai ne į gerą. Vaikas nėra sąskaita, į kurią investuoji ir tikiesi palūkanų. Visa, ką mes darome jam, tai mūsų pačių pasirinkimas, ryžtas, noras. Vaikai yra tik tie, kurie tam tikrą laiką praleidžia šalia. Mes investuojame ir laiką, ir finansus, nes taip patys nutarėme“, – pasakojo A. Landsbergienė.
O kiek to laiko reikėtų investuoti padedant pradinukui paruošti pamokas? „Jūs turite ateiti, permesti akimis, kas užduota ir tada pusiau nerūpestingai sužiūrėti, ar tai padaryta. Jei matote, kad vaikas neturi įgūdžių, sėdate šalia, pasiimate savo darbus ir, juos darydama, viena akimi žiūrite. Pradinėje mokykloje labai svarbu, kad susiformuotų įprotis ir įgūdis. O atsakomybė už namų darbus 100 proc. yra vaiko. Jūs galite padėti, jei jis nesupranta, užvesti ant kelio. Bet nedarykite už jį. Jei vaikui yra per lengva, jis patiria tokią pačią frustraciją kaip kad ir jam per sunku. Turi būti sunku, bet įveikiama. Aš esu iš tų, kurie sako: bus kaip bus, bet padarome viską, kad viskas būtų gerai“, – teigė eudukologė.