Stuburo ir sveikatingumo centro „Sveikatos sala” kineziterapeutė Aleksandra visus tėvus ragina atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas sėdi, kiek juda ir kaip neša savo mokyklinius daiktus bei dalijasi svarbiausiomis taisyklingos laikysenos taisyklėmis.
Vaikystė – svarbus etapas stuburo formavimuisi
Drąsiai galiu teigti, kad laikysenos pagrindas – stuburas, o taisyklingos laikysenos pagrindas – gebėjimas stuburą išlaikyti anatomiškai teisingoje padėtyje. Kadangi laikysena priklauso nuo stuburo linkių, o jie formuojasi nuo kūdikystės iki 10 metų – šis laikotarpis tampa itin jautriu ir svarbiu, jo metu reikėtų laikytis ergonomikos reikalavimų ir atidžiai stebėti vaiko raidą ir kūno pokyčius. Dar atidžiau vertinti vaiko laikyseną reikėtų dviejų augimo šuolių etapais: pirmasis būna prieš pat startą mokykloje, apie 6-7 metus (mergaitėms anksčiau, berniukams vėliau) antrasis stiprus kaulinės ir raumeninės struktūrų augimo šuolis stebimas brandos laikotarpiu apie 12-13 metus. Šiais periodais vertėtų ir patiems tėvams atidžiau pasižiūrėti į vaiko laikyseną, ir paprašyti ją įvertinti specialisto.
Kuo anksčiau išmokyti taisyklingos sėdėsenos įpročių
Pirmojo augimo šuolio metu vaikai pradeda lankyti mokyklą ir susiduria su dideliais pokyčiais. Vienas jų – prievolė ilgai sėdėti. Jei darželyje vaikai dienas leidžia gana judriai, mokykloje tenka beveik pusę dienos sėdėti suole, o grįžus namo ir vėl sėsti prie stalo daryti namų darbų. Ilgas sėdėjimas ne į naudą ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Būtina nuo mažens formuoti įprotį ne tik daryti pertraukėles tarp sėdėjimo sesijų, bet ir mokyti taisyklingai sėdėti. Ergonomiško sėdėjimo pamokas įsisavinti reikėtų kuo anksčiau, nes vėliau pakeisti blogą įprotį teisingu kur kas sunkiau, ilgai užtrunka ir netaisyklingo sėdėjimo išprovokuotų pasekmių koregavimas.
Svarbiausia sėdėjimo taisyklė, dažnai vadinama keturių atramų taisykle, o tai reiškia, kad sėdint prie rašomojo stalo reikia remtis pėdomis į grindis ir alkūnėmis į stalą. Taip pat svarbu nepamiršti priglausti dubens ir nugaros prie atlošo. Įrenginėjant vakui skirtą darbo ir mokymosi zoną būtina įvertinti stalo ir kėdės aukštį. Stalo tinkamumą pasimatuoti galima labai paprastai: pridėkite kumščius prie smakro, alkūnės laisvai leidžiasi žemyn – nuo jų iki stalo turėtų likti trijų pirštų tarpas. Atkreipkite dėmesį, ar vaikas rašydamas išlaiko simetriškumą, ar jo vienas petys neišsikiša į priekį, ar jis nesikūprina, neišsiriečia į vieną šoną. Tenka pripažinti, kad simetriškumą itin sunku išlaikyti kairiarankiams. Jie linkę rašyti persisukę, pirmyn atkišę kairįjį petį. Tokiems vaikams reikėtų siūlyti pasukti sąsiuvinį ir kuo dažniau daryti pertraukėles, pečius atpalaiduojančius pratimus.
Dar vertėtų priminti ir pagrindines ergonomiško darbo kompiuteriu taisykles: dilbiai ant stalo, alkūnės arčiau kūno, o monitoriaus viršutinė briauna – akių lygyje.
Ir paskutinė rekomendacija susijusi su sėdėjimo trukme… Tiek suaugusiems, tiek vaikams po 30–40 minučių nepertraukiamo sėdėjimo reikėtų atsistoti, pasivaikščioti, lengvai pamankštinti pečius, rankas. Judėjimas keičia kūno padėtį, priverčia raumenis išsijudinti ir neįsitempti, o kaip žinia, įsitempę raumenys, jų asimetrija provokuoja laikysenos pokyčius.
Sportas – puiku, bet svarbu išlaikyti adekvatų fizinį krūvį ir vengti smūginių judesių
Raginkite vaikus kuo daugiau judėti lauke, žaisti judrius žaidimus, tiesiog neužsisėdėti vienoje vietoje. Išaugusius iš darželinuko amžiaus vaikus kartais reikia paraginti pajudėti, tad tai amžius, kai daugelis, tėvų paskatinti, pradeda lankyti sportinius būrelius. Vaikams tikrai tinka visos sporto šakos, tik svarbu, kad treniruotėse patiriamas fizinis krūvis būtų adekvatus vaiko amžiui, ūgiui, svoriui. Vaikams iki 12-13 metų pakaktų dviejų treniruočių per savaitę (nepamirškite, mokykloje vyksta ir fizinio lavinimo pamokos), vyresniems – trijų.
Šios rekomendacijos galioja tik tuo atveju, jei vaikas neturi didelių laikysenos pokyčių. Jei laikysena ydinga ir fiksuojami stuburo pakitimai, sportines veiklas reikėtų rinktis itin atidžiai. Tokiu atveju kur kas svarbiau būtų į dienotvarkę įtraukti fizinių pratimų, padedančių palaikyti kūno raumenų balansą, simetriškai stiprinančių abi kūno puses. Beje, tokio pobūdžio mankšta taip pat būtina ir ilgą laiką vaikui užsiimant sporto šaka, kurioje aktyvinama viena kūno pusė (stalo ir lauko tenisas, futbolas, krepšinis) ir net, pavyzdžiui, muzikos mokykloje mokantis groti smuiku, kai viena kaklo pusė priversata nuolat būti įtempta. Bet kokie ilgą laiką kartojami asimetriški judesiai ilgainiui išbalansuoja raumenis ir sudaro sąlygas sisteminiams pokyčiams progresuoti.
Iki 20 metų, kol auga ir vystosi kaulai bei minkštieji audiniai, reikėtų vengti didelio krūvio bei smūginių judesių, blokuojančių, gniuždančių itin svarbias augimo zonas. Štai todėl vaikams ir paaugliams nerekomenduojamos jėgos treniruotės, bėgimas (kaip sportinė disciplina) bei šokinėjimas ant batuto. Tiek bėgant ilgas distancijas, tiek šokinėjant ant batuto atliekami smūginiai judesiai, gniuždantys ir žalojantys vaiko galūnių bei stuburo sąnariukus. Kartą per mėnesį pašokinėjus ant batuto tikrai nieko nenutiks, tačiau batutas kaip kasdienio žaidimo priemonė vaikams tikrai nėra tinkamas. Kur kas sveikiau namie būtų turėti gimnastikos sienelę, laipynes ar supynes.
Kuo tolygiau paskirstyti svorį ir nesinešioti viso „savo gyvenimo”
Nieko naujo nepatarsiu mokyklinių reikmenų nešiojimo ergonomikos klausimu. Svarbiausia taisyklė – daiktus nešioti kuprinėje plačiomis reguliuojamomis petnešomis ant abiejų pečių. Išsirinkti kuprinę pradinukams kur kas paprasčiau – jiems skirtos kuprinės būna ergonomiškos, su kieta nugarėle, plačiomis petnešomis, reguliuojamais diržais, o ir nešioja jas mažieji ant abiejų petukų. Vyresnėse klasėse kur kas populiariau nešioti kuprinę ant vieno peties arba vietoje kuprinės rinktis rankinę. Tad ir laikysenos pokyčių tokiame amžiuje atsiranda daugiau.
Antra svarbi taisyklė – nenešioti per didelio svorio. Kuprinės svoris neturėtų viršyti 10-15 proc. vaiko kūno masės. Tikrai vertėtų kasdien patikrinti pradinuko kuprinę ir pasižiūrėti, ar ji ne per sunki, ar vaikas nesinešioja nereikalingų daiktų, žaislų, mokyti planuoti ir į mokyklą neštis ne visus vadovėlius ir sąsiuvinius, o tik tą dieną reikalingus.
Kartą per metus – laikysenos testas
Paprašykite savo vaiko atsisėsti ar atsistoti tiesiai. Ar jam tai pavyksta? Ar jis turi tą „tiesumo jausmą”? Mūsų praktika rodo, kad gebėjimą stovėti, sėdėti, atsigulti tiesiai daugelis suaugusiųjų yra praradę, ydinga laikysena pažengusi, stuburo linkiai susiformavę neteisingai, o išsitiesinti prireikia ir pastangų, ir laiko.
Todėl primygtinai rekomenduoju nuo 6-7 metų tikrinti vaiko laikyseną pas specialistą kasmet, net jei ir nėra didelių pakitimų, o augimo šuolių metu – du kartus per metus.
Specialų testą atliekame ir „Sveikatos saloje”, jo metu laikyseną vertiname ne tik vizualiai, bet ir fotografuojame, matuojame stuburo linkius bei slankstelių pasisukimą aplink savo ašį specialiomis priemonėmis. Tokio išsamaus tyrimo metu galima ankstyvoje stadijoje pamatyti skoliotinius pakitimus, stuburo pakrypimus į šoną. Atkreipiame dėmesį į pečių, menčių, dubens asimetrijas, kojų bei rankų ilgių skirtumus. Atliekame pėdų skenavimą, išmatuojame skliauto linkius. Įvertinimui svarbus kompleksiškas tyrimas nuo galvos pamato iki pėdų. Nes pėdos, pavyzdžiui, taip pat signalizuoja apie užsitęsusios ydingos laikysenos pasekmes. Plokščiapadystė – vienas iš netaisyklingos laikysenos padarinių, išprovokuotų dubens ašies, nugaros raumenų pokyčių, raumenų raiščių disbalanso. X bei O formos kojos – taip pat akivaizdžiai signalizuoja apie stuburo ir dubens ašies pakitimus.
Svarbu ir tai, kad atlikę tyrimą pasiūlome tinkamus sprendimus (specialiai sudarytą individualią mankštą) laikysenai koreguoti, jei pakitimai ryškūs – siūlome ir fizioterapines priemones. Po pusmečio atliekame pakartotinį tyrimą ir įvertiname progresą.
Toks išsamus tyrimas, žinoma, aktualiausias vaikams, jau turintiems laikysenos pokyčių, tačiau net ir nesant akivaizdžių nukrypimų vertėtų kasmetinių sveikatos patikrinimų metu (atvykus sveikatos pažymos) paprašyti šeimos gydytojo įvertinti vaiko laikyseną ir, jei reikia, nukreipti pas specialistus.
