Ar teko vaikystėje girdėti panašių frazių iš suaugusiųjų, kai dėl ko nors pradėdavote verkti? Ar tebegirdite jas ir šiandien, sakomas jūsų ar svetimiems vaikams? Kaip džiugu būtų išgirsti kuo daugiau neigiamų atsakymų.

Mano ausis šiandien vis dar pasiekia tokio pobūdžio frazės ir reakcijos į vaikų ašaras. Iš tiesų verkimas yra ausis rėžiantis, galvą užspaudžiantis, meilę užmarštinantis, iš proto varantis garsas. Kai kurie iš mūsų sugeba susitvardyti (galbūt paslapčiomis patampydami sau už plaukų ar tiesiog tyliai paurgzdami kampe), kai kurie nebesusitvardo, mėto daiktus, daužo indus (po to stebimės, kodėl vaikai mėto ir laužo daiktus). O pats baisiausias variantas, kai verkimas išprovokuoja mumyse agresiją ir smurtą prieš patį vaiką.

Šiandien vis garsiau kalbama, kaip svarbu mokyti vaiką atpažinti ir įvardinti emocijas, o ypač – savo vidinius jausmus ir išgyvenimus. Skaitant literatūrą suomių ir anglų kalbomis aš labai dažnai stabteliu, nes lietuvių kalboje tikrai trūksta daug žodžių ar išsireiškimų emocijoms įvardinti! Tuomet suku galvą ir mintyse žaidžiu ALIAS – pasakyk tai kitaip. Reikia didžiulių pastangų, kad sugebėčiau išmokyti save ir vaiką pažinti bei įvardinti jausmą, kuriam nėra žodžio! Galbūt žodyne ar knygose tas žodis yra, bet jo nėra gyvojoje kalboje, nemoku jo įvardinti, nors ir jaučiu jį. Tų žodžių nevartoja visuomenė, nebent tik knygų personažai. O ištarus gyvai „man labai apmaudu“ arba „ši situacija nuvilianti“, kyla kažkoks juokingas verbaline prasme nenatūralumo jausmas. Bet dabar ne apie tai.

Kodėl svarbu nenuslopinti vaiko emocijų ir jo liejamų ašarų nepraleisti pro ausis? Kaip galime padėti vaikui?

Suomiškasis „Pozityvus ugdymas” ir vėl dovanoja daug išminties, kuria noriu pasidalinti.

Kitą kartą, kai kils noras įvairiomis formomis pasakyti NEVERK, galbūt tiks kuri nors iš šių frazių:

1. Liūdėti ar nusivilti kuo nors yra NORMALU.
2. Tau dėl to (kažko) labai sunku.
3. Aš esu čia, kartu su tavimi.
4. Papasakok man, kas nutiko.
5. Aš klausausi tavęs.
6. Taip, tai buvo tikrai labai baisu, liūdna... ir t.t.
7. Aš tau padėsiu.
8. Aš girdžiu ir suprantu, ką nori pasakyti.
9. Man atrodo, kad dabar nori pabūti viena (s), kai norėsi pasipasakoti, aš lauksiu ir išklausysiu.
10. Taip, tai iš tiesų yra neteisinga/nesąžininga!

Kodėl svarbu atkreipti dėmesį į liejamas ašaras, išsiaiškinti jų kilmę ir sušvelninti negatyvių išgyvenimų audrą?

Bet kokia, kad ir mažytė smulkmena, vaikui gali atrodyti kaip labai svarbus ir didelis dalykas. Tai tik mums, suaugusiems, gali atrodyti, kad kokia nors situacija neverta ašarų. Jeigu nekreipsime dėmesio į dalykus, kol vaikas mažas, tai suaugęs jis nepasakos ir didelių. Vaiko pasaulyje viskas yra kitaip, viskas yra vienodai svarbu. Vaiko jausmai gali būti patys įvairiausi, ir jis nesugeba jų atpažinti, kontroliuoti ar suprasti. Mūsų darbas yra padėti vaikui tą padaryti.

„Nustok verkti“, „Na ir jautrumas tavo“. Įsakymais ar gėdinimais vaikas neišmoksta kontroliuoti jausmų – jis išmoksta tik juos nuslėpti. Todėl padėkime išmokti emocinių įgūdžių:

1. Emocijų pavadinimas: „Tau dabar liūdna“ , “Esi nusivylęs (usi), piktas (a), pavargęs (usi)”ir tt.

2. Emocijų pripažinimas: reikšti jausmus yra NORMALU!