– Nuo ko priklauso, vaikų agresyvumas? Kodėl vieniems pasireškia, kitiems – ne?

– Vaikų agresyvumo priežasčių yra ne viena. Tai, kas paaiškina vieno vaiko agresyvumą, nebūtinai tiks aiškinant kito vaiko žiaurų elgesį su kitais. Moksliniuose tyrimuose vaikų ir paauglių agresyvumas dažniausiai siejamas ir su prigimtiniais dalykais, tam tikromis įgimtomis vaiko asmenybės savybėmis, ir su socialinės aplinkos, kurioje vaikas sąveikauja, poveikiu. Vaikai, kaip ir suaugę, yra linkę modeliuoti elgesį, kurį mato aplinkoje, nebūtinai artimojoje, o, tarkime, ir ekranuose. Ir jei agresyvaus elgesio rezultatus toks vaikas suvoks kaip jam palankius, tikėtina, kitą kartą ir vėl bus naudojamas toks pat agresyvaus elgesio modelis.

Psichologė Milda Lukašonokienė
Moksliniuose tyrimuose vaikų ir paauglių agresyvumas dažniausiai siejamas ir su prigimtiniais dalykais, tam tikromis įgimtomis vaiko asmenybės savybėmis, ir su socialinės aplinkos, kurioje vaikas sąveikauja, poveikiu

– Ką galima padaryti vaikystėje, kad užbėgtume įvykiams už akių?

– Yra tyrimų, rodančių, kad pagarbus santykis su vaiku vaikystėje padeda jam pačiam ūgtelėjus be agresijos, o konstruktyviai spręsti sudėtingas situacijas. Vadinasi, tėvai, demonstruodami pagarbą vaikui, ugdo jį patį, gerbiantį kitus. Tėvai, kurie vaikystėje bendradarbiauja su vaiku spręsdami problemas, moko vaiką daryti tą patį: problemas spręsti ne rėkimu, daužymu, trankymu, o ramiu kalbėjimusi. Žinoma, jeigu kalbėsime apie vaiko polinkį į agresiją, pozityvaus santykio su juo, siekiant išvengti sunkumų ateityje, gali ir nepakakti. Mes turime vaikui suteikti žinių, kas yra pyktis, kaip jį valdyti socialiai priimtinomis priemonėmis. Kartais to pravartu mokytis su specialistu. Visgi net ir patys geriausi mamos ar tėčio užmojai mokyti vaiką valdytis nueis šuniui ant uodegos, jeigu pristigę kantrybės patys tėvai prieš trenkdami durimis dar ir supurtys vaiką dėl jo netinkamo elgesio. Tokiais atvejais vaikai gauna aiškią žinią: kartais galima ir taip.

– Iš ko atpažinti į smurtą ir agresiją linkusį paauglį?

– Vaikų polinkis į agresyvumą gali išryškėti jau nuo pat mažens, kai jie mėgaujasi kankindami gyvūnus, skriausdami silpnesnius už save. Vaikui augant fizinė jėga vis dažniau pradedama demonstruoti nebe tik prieš gyvūnus, bet jau ir prieš žmones: pradžioje subtiliau, vėliau – jau ir pakankamai atvirai. Agresyvūs paaugliai yra linkę dažniau nei kiti įsitraukti į ginčus, įvairiausius konfliktus, grasinimus, jiems būdinga pratrūkti pykčiu, įniršiu, rėkimu. Dažniausiai tokie paaugliai nori būti lyderiais, nepripažįsta kitų autoritetų, mėgsta tiek pasyviai, tiek aktyviai nepaklusti taisyklėms.

– Ar būtinai agresyvioje aplinkoje augęs vaikas, ims pats smurtauti? Kokiais atvejais gali būti priešingai?

– Dažnai, deja, taip: vaikas, augęs agresyvioje aplinkoje, išmoksta būtent tokiu būdu būti reikšmingu, taip spręsti problemas, bendrauti. Žinoma, jeigu vaikas turi galimybę mokytis kitų elgesio modelių, smurtinis elgesys gali ir nepasireikšti.

Psichologė Milda Lukašonokienė
Gali būti, kad pavyzdinga jų šeima, kuri taip save pristato kitiems, už uždarų savo namų durų konfliktus tarpusavyje aiškinasi kumščiais

– Dėl ko ima smurtauti pozityvioje aplinkoje užaugę paaugliai?

– Esmė ta, kad mes niekada taip ir nežinome, ar tie smurtaujantys paaugliai, augantys pozityvioje aplinkoje, tikrai auga tokioje aplinkoje. Gali būti, kad pavyzdinga jų šeima, kuri taip save pristato kitiems, už uždarų savo namų durų konfliktus tarpusavyje aiškinasi kumščiais mosuodami, grasindami vienas kitam ir rėkdami. O gal yra taip, kad į tuos gražius namus mama ir tėtis grįžta po visų darbų labai pavargę ir teturi vieną vienintelį norą, kad vaikai jiems ant galvos neliptų. Tokiais atvejais vaikus dažniausiai auklėja televizorius, kompiuteris, kiti išmanieji įrenginiai. Ir gerų šeimų vaikai kartais neturi elgesio taisyklių, neturi pareigų, jiems nebūtinai kalbama apie tai, kad tai, kas matoma ekranuose, neretai yra netoleruotina. Šiandien mūsų vaikai žiūrėdami filmukus, žaisdami kompiuterinius žaidimus mato daug smurto, o tai yra susiję ir su didėjančiu jų agresyvumu. Vaikai, matydami visais kanalais transliuojamą agresiją, tokį elgesio modelį pradeda vertinti kaip normą.

Milda Lukašonokienė

– Kodėl didžiausi smurto proveržiai pasireiškia paauglystės laikotarpiu?

– Paauglystėje vyksta spartus fizinis, lytinis brendimas, su kuriuo gali būti siejamas ir pasikeitęs vaikų elgesys. Nepamirškime ir to, kad paaugliams pereinant iš vieno raidos etapo į kitą būdinga ir tam tikra vidinė įtampa, kuri gali būti išlaisvinama pykčio, grubaus elgesio protrūkiais. Visgi šie protrūkiai, jeigu jie susiję tik su žengimu į paauglystę, dažniausiai nepastebimai ima ir praeina.

– Ar yra skirtumas: kaip smurtauja berniukai ir kaip mergaitės?

– Anksčiau buvo teigiama, kad berniukai yra daug agresyvesni už mergaites, šiandien šios prielaidos keliamos šiek tiek atsargiau ir galvojama, kad ir vieniems, ir kitiems gali būti būdingas agresyvus elgesys, tačiau skiriasi formos, kaip tai daroma. Berniukams labiau būdinga tiesioginė agresija, tuo tarpu mergaitėms – netiesioginė, t.y., jos linkusios išstumti iš draugų rato vieną ar kitą draugę, apkalbėti ją, išpasakoti paslaptis ir kenkti kitam ne taip atvirai, kaip tą renkasi daryti berniukai.

– Kaip padėti smurtaujančiam vaikui?

– Svarbiausia turbūt tikėti, kad vaikas gali elgtis kitaip, jeigu jam bus suteikiama tinkama pagalba. Kartais šeimoje to padaryti neįmanoma, dėl šios priežasties verta kreiptis į mokyklos specialistus, kitus psichikos sveikatos specialistus ir drauge kurti planą, kaip padėti vaikui socializuotis. Smurtaujantis vaikas, kuriam nepadedama įgyti kitų elgesio modelių, dažniausiai pats savaime negrįžta į tiesų kelią, jo smurtinis elgesys yra linkęs tik stiprėti. Dėl šios priežasties svarbios tampa kiekvieno mūsų pastangos pastebėjus tokį vaiką ne stebėtis, kaip čia šitaip, o pagalvoti, kur jis galėtų gauti reikiamą pagalbą.