Žinoma, šiandien tėvai net neprisimena apie kauką, bet vis tiek gana dažnai griebiasi laiko patikrintos bausmės. Ir, kaip paaiškėjo, visiškai veltui. Psichologai įsitikinę, kad yra net keturios svarios priežastys, kodėl vaiko negalima statyti į kampą.
Kažin, ar pastovėjęs kampe vaikas taps paklusnesnis
Labai dažnai vaikas dūksta ir per daug triukšmauja dėl to, kad jis… yra vaikas. Ir mažylis nesupranta, kodėl mama ir tėtis pyksta, baudžia jį. Juk jis paprasčiausiai bėgiojo po kambarį ir kaukė kaip lėktuvas, arba šokinėjo per kėdes kaip beždžionėlė, nes visiškai neseniai buvo zoologijos sode.
Tad jeigu visa vaiko kaltė slypi tik tame, kad jo elgesys nepatiko tėvams, tai kad ir kiek jis stovės tame kampe, tai problemų neišspręs.
Vaiką į kampą pastatę tėvai prisipažįsta esą bejėgiai
Iš tikrųjų, kam eikvoti savo brangų laiką pokalbiui su mažyliu ir eilinį kartą jam aiškinti, kodėl negalima išdykauti. Kur kas paprasčiau piktu balsu pasakyti: „Na gi, žygiuok į kampą!“ Ir vėl ramiai užsiimti savo reikalais.
Tačiau, nesuprasdamas bausmės priežasties, vaikas niekada nepadarys teisingų išvadų, todėl dūks vėl ir vėl. Ir anksčiau ar vėliau stovėjimas kampe tėvams atrodys nebeveiksmingas, todėl jiems teks imtis griežtesnių bausmių.
Stovėjimas kampe žemina vaiko orumą
Daugelis tėvų įsitikinę, kad stovėdamas kampe vaikas mąsto „apie savo blogą elgesį“. Kur jau ne! Iš tikrųjų, nubaustas vaikas galvoja tik apie tai, kaip nesąžiningai pasielgė tėtis ar mama, ir kuria naujus planus.
Be to, psichologai mano, kad vienišas stovėjimas kampe, jau nekalbant apie nosies bedimą į sieną, žemina vaiko orumą. Ir dažnai šiuo būdu baustas vaikas ateityje užaugs nepasitikintis savimi, su žema saviverte arba, priešingai, galintis neadekvačiai elgtis.
Vaikas galvos, kad tėvai jo nemyli
Keista, tačiau kai suaugę šeimos nariai elgiasi ne per geriausiai, niekam nešauna į galvą pasakyti: „Žinai ką, eik pastovėk į kampą ir pagalvok apie savo elgesį“. O štai vaikui, kuris dar pernelyg mažas suprasti, kas gerai ir kas blogai, tokia bausmė taikoma itin dažnai.
Todėl nubaustas vaikas būtinai pagalvos: „Mama manęs nemyli“ arba, dar blogiau, „Aš nereikalingas mamai“. Ir, kaip žinia, net menkiausios sielos žaizdos, patirtos vaikystėje, išauga į didelius suaugusio žmogaus kompleksus.
Štai kodėl su vaiku, net pačiu mažiausiu, reikia elgtis pagarbiai ir kurti su juo pasitikėjimu grįstus santykius. Tada ir tokio senovinio baudimo, kaip statymas į kampą, poreikis savaime išnyks.
