Patyrusi auklėtoja pastebi, kad šiandienos ikimokyklinio ugdymo įstaigose itin daug dėmesio skiriama įvairioms veikloms, tačiau tai neretai perpildo vaiką įspūdžiais.
Pasak „Pažinimo medžio“ darželyje dirbančios auklėtojos, užsiimti aktyvia veikla vaikas visada suspės, tam skirta mokykla, o vaikystė yra visų pirma pasakų ir žaidimų laikas.
Pirmajame septynmetyje žaidimas – vienas svarbiausių dalykų vaikui. Žaidimų metu pasitelkdamas kūrybiškumą vaikas įsisąmonina tai, ką patiria.
Gyvenkime kaip vaikai
Rūta Jūrėnienė sako, kad vaiko teisę žaisti reikia gerbti ir jai netrukdyti. Pedagogė pataria kurti vaikams saugią erdvę žaidimams, o tuomet juos stebėti ir net iš jų pasimokyti, nes mažas vaikas dar nėra praradęs gebėjimo atverti savo vidinį pasaulį.
„Jei suaugę žmonės gebėtų taip gyventi visą gyvenimą, visi būtumėme ramesni, džiaugsmingesni ir neprisikurtumėm tiek problemų“, – šypsosi ji.
Pedagogei suprantamas tėvų nerimas dėl vaikų gerovės, tačiau ji pataria nepamiršti, kad nieko neveikdamas ar žaisdamas vaikas atpalaiduoja savo vaizduotės galias ir kuria. Darželiuose vaikai taip pat lieja akvarelę, velia vilną, lipdo ar gamina maistą, mokosi atlikti buities darbus, tačiau ne mažiau svarbu suplanuoti laiką žaidimams.
„Idealu, jei vaikas iki pirmos klasės išsižaidžia ir pats pasako, kad nebenori eiti į darželį, nes ten jam nusibodo. Tai – ženklas, kad vaikas pasirengęs mokyklai, ir jame jau bunda motyvacija mokytis“, – sako auklėtoja.
Taip vaikas augina natūralų smalsumą, nori patirti kitus gyvenimo etapus ir atskleidžia, jog yra jiems subrendęs.
Auklėtoja sako pastebinti vaikų, kurie apskritai nebemoka žaisti. Norint, kad taip nenutiktų, pedagogė pataria vaikus auklėjantiems tėvams daugiau kliautis intuicija. Juk, sako ji, anksčiau mamos ir be mokomosios literatūros žinojo, ko reikia jų vaikams, o šie buvo laimingi ir žaidė be televizijos, gražiausiai išpieštų knygų ar išmanių prietaisų.
„Šiandien net kūdikiai mokomi anglų kalbos “, – nusistebi auklėtoja.
Gyvas pasakos žodis
Žaidimai yra glaudžiai susiję su pasakomis – pastarosios suteikia žaidimams idėjų ir turinio. Visi augina savus vaikus su pasakomis, tačiau, pasak R. Jurėnienės, verta aiškiai suvokti, kuo tai naudinga. Pavyzdžiui, net ir gražiausios pasakų iliustracijos nepakeis gyvo žodžio. Kodėl?
Vaikui svarbu, kaip mama, tėtis ar kitas artimas žmogus seka pasakas ar pasakoja istorijas. Vaikas tokiu būdu pasąmoningame lygmenyje geriau „nuskaito“ informaciją (pvz., pasakoje aprašomas vertybes), taip pat jaučiasi mylimas, t. y. patiria santykį su artimu žmogumi.
Todėl geriausia pasakas ne skaityti vartant iliustruotas knygeles, o žodžiu sekti be papildomų priemonių. Tokiu būdu bendraujama ne su knyga, o artimu žmogumi, todėl vertingiausias yra akių ir sielos kontaktas.
Vaikas jaučia ir tai, kaip jaučiasi jam pasaką sekantis artimasis, todėl patartina sekant pasaką pabandyti pačiam įsivaizduoti tai, kas pasakojama (matyti vidinius vaizdinius), ir perteikti savais žodžiais.
Patiems mažiausiems vaikams galima pasakoti apie juos pačius, pvz., kad gyvena toks vaikas, kuris kažką darė, veikė, buvo ar turėjo. Tai puikiai paaiškina vaikui jį supantį pasaulį.
Vėlesniame amžiuje (nuo maždaug 4 metų) jau sekamos ritminės, gyvulinės pasakos, kadangi vaikas per gyvūnų simbolius mokosi suprasti pasaulį. Nuo 5 metų jau įvedamos stebuklinės pasakos, kuriose atsispindi elgesio normos, tikslai ir taisyklės.
Tam, kad vaikas mėgtų pasakas, reikėtų, kad ir suaugęs jas mėgtų, sako auklėtoja. Juk vaikas ne tik atkartoja frazes, manieras, mimiką, konfliktų sprendimo įgūdžius, bet ir sugeria suaugusiųjų vidines būsenas. Todėl su vaikais bendraudamas suaugęs žmogus turi būti labai atsakingas ir save reflektuojantis.
Gėris, grožis ir tiesa
Auklėtoja pasakoja, kad vaikui svarbiausios trys kertinės vertybės: gėris, grožis ir tiesa. Pirmajame septynmetyje vaikas turi jausti, kad pasaulis yra geras, todėl jam sekamos pasakos turėtų baigtis gerai.
„Iki septynerių metų turėtų susiformuoti nuostata, kad kas beatsitiktų, pasaulis yra geras ir gražus, kadangi toks pasaulėvaizdis suteikia vaikui saugumo jausmą. Vaikystėje suformavus šią nuostatą, suaugęs žmogus, tikėtina, ją taip pat turės ir į pasaulį žiūrės pasitikinčiai, o ne įtariai“, – įsitikinusi pedagogė.
Per pirmuosius septynerius metus susiformuoja ir dorovės pagrindai, todėl verta daugiau laiko ir pastangų investuoti į vertybių perteikimą pasakomis, istorijomis ir žaidimais, o ne į menkaverčius, tegu ir gražiausiai sukurtus filmukus, pramogas ar užduotis.
Daug naudingiau, sako pedagogė, skatinti patyriminį pažinimą per žaidimus ir pasakas, kurį vaikas asmeniškai išgyvena ir iš jo pasimoko, kiek pats gali ir pajėgia.
