– Kada kūdikis turėtų pradėti skleisti pirmus garsus, tuos vadinamuosius „gugavimus“?
– Trijų mėnesių kūdikis jau turėtų pradėti „guguoti“. Jei jis to dar nedaro, nereikėtų nieko laukti ir pasisakyti apie tai šeimos gydytojui. Gal nukreiptų į ankstyvosios raidos centrą, gal reikėtų tik konsultacijos, kaip kalbinti vaiką, kaip žiūrėti į akis, kaip išlaikyti kontaktą. Nes vaikas stebėdamas, kaip tėvai kalba, pats bando atitinkamai lūpas dėlioti.
– Ar tiesa, kad šeimose, kur kalbama daugiau, vaiko kalbos radai būna spartesnė?
– Jei labai daug kalba suaugusieji vienas su kitu, bet nesikreipia tiesiogiai į kūdikį, ši taisyklė negalioja. Svarbiausia užmegzti akių kontaktą su vaiku, jį kalbinti, „guguoti“ jam, skleisti garsus, niūniuoti lietuviškas lopšines. Ši taisyklė galioja, kai daug kalbama su pačiu vaiku, tuomet jis pradeda kalbėti anksčiau, bet irgi visko būna. Yra atvejų, kai su vaiku tėvai daug užsiima, bet jam būna tarimo problemų ar kitų bėdų, todėl vienos taisyklės visiems nėra.
– Kalbant apie kalbos raidą, daugelis pabrėžia darbus pirštais. Kaip tai susiję?
– Smulkioji motorika yra labai svarbi kalbos vystymesi. Pirštų galuose yra nerviniai centrai, kurie siunčia signalus į smegenis ir stimuliuoja kalbos centrus. Kuo mes daugiau judinsime pirštus, pavyzdžiui, dėliosime Lego kaladėles, pupeles, sagas ir kitus smulkius daiktus, tuo labiau lavės mūsų kalbos centrai.
– Nuo kokio amžiaus tuo reikėtų užsiimti su vaikais?
– Pati turiu du sūnus. Vienas gimė po natūralaus gimdymo, kitas – po Cezario. Pastarojo, kai gulėjome ligoninėje, kumšteliai buvo pastoviai sugniaužti. Po truputį juos masažavau, krutinau, kad tik greičiau tos rankytės pradėtų judėti. Be abejo, per prievartą, per jėgą to daryti nereikia. Bet jau ir mėnesio vaikui galima pajudinti pirštukus, padaryti „viru viru košę“. Šiek tiek vyresnį vaiką jau galima sudominti įvairiaspalviais žaislais ar daiktais.
– Ar teisingai tėvai daro, kai kalba su vaiku jo kalba?
– Pačioje pradžioje – iki kokių trijų mėnesių – tikrai tą daryti galima. Nes vaikas ilgesnio žodžio gali ir nesuprasti. Bet jau nuo kelių mėnesių reikėtų kalbėti aiškiais žodžiais, kad vaikas nepriprastų kalbėti ta „leliukiška“ kalba. Be abejo, tėvams, močiutėms gražu ta vaikiška kalba, todėl ir pakartoja kokius nors garsus ir pan., bet reikėtų bandyti to išvengti. Aišku, kartais savaime jie išsprūsta ir nieko tokio. Bet reikia stengtis, pavyzdžiui, sakyti ne „lėlytė“, bet „lėlė“, ne „kėdutė“, bet „kėdė“. Kalbėti reikia trumpais žodžiais.
– Dar vienas būdas, kaip tėvams greičiau susikalbėti su mažu vaiku, mokyti jį ženklų kalbos. Kokia jūsų nuomonė yra apie tokį metodą?
– Toks metodas yra taikomas, kai vaikas turi rimtesnių sutrikimų. Jei vaikas yra normalios raidos, nesiūlyčiau to daryti. Žinoma, galima vietoj žodžio „vanduo“ sakyti „pliušku pliušku“, rodyti į šunį ir sakyti „au au“. Bet ir tuo nereikėtų užsižaisti.
– Kada gi tas pirmasis žodis turėtų būti ištartas?
– Metukų vaikas jau turėtų ištarti „mama“ arba „tėtė“. Jei dar netaria, pas logopedą eiti neskubėkite. Pavyzdžiui, kai mano pačios sūnui buvo metukai, skaičiavau, kiek žodžių pasako. Jis nepateko į nustatytas normas. Bet dabar jam 17 metų, yra protingas ir normalus vaikinas. Todėl tėvams patariu neskaičiuoti tų žodžių, nes paskui be reikalo nervinasi. Svarbiausia žiūrėti, ar vaikas supranta suaugusiųjų kalbą, ar vykdo nuorodas.
– Metinukas jau turėtų suprasti, ką kalba suaugusieji?
– Trumpus sakinius – taip. Pavyzdžiui, paimk obuolį. Aišku, jei pasakysime: paimk iš pintinės obuolį ir nunešk jį plauti į virtuvę ir tada atnešk jį man. Vaikas gal ir paims, gal ir ne. Priklauso nuo to, kaip mes pasakysime. Labai dažnai tie vaikai, kurie vėliau pradeda kalbėti, jie ir kalbą sunkiau supranta.
– Jei šeimoje yra dvikalbystė, ar tai daro įtaką vaiko kalbos raidai?
– Taip. Yra labai daug įvairių nuomonių. Vieni vaikai, augdami dvikalbėje ar net trikalbėje šeimoje, pradeda kalbėti labai greitai ir supranta visas dvi ar tris kalbas, bet savo kalboje vartoja ir vieną, ir kitą. Kiti vaikai, ypač kurie išvyksta iš Lietuvos iki metų, tam tikrą laiką tyli, kol pradeda suprasti, kokia kalba ir kaip jam kalbėti. Vienos taisyklės nėra. Jei yra dvikalbė aplinka ir tėvai sunerimę dėl vaiko kalbos, reikėtų pasirinkti vieną kalbą, kuria vaikas kalbės namuose. Namuose su vaiku ir tarpusavyje tėvai turėtų kalbėti viena kalba, jei yra kokių nors problemų. Jei nėra, galima kalbėti ir skirtingomis. Šitaip dar labiau lavinsite vaiko smegenų pusrutulius.
– Kartais tėvai įjungia vaikui filmukus, tarkime, angliškai ir tikisi, kad šitaip jis tą kalbą išmoks. Ar tai įmanoma?
– Labai anksti – vienerių ar dvejų metų vaikui – to daryti nerekomenduočiau. Šiuo laikotarpiu labai intensyviai vystosi kalba ir, jei mes dirbtinai įvesime kitą kalbą, gali sulėtėti gimtosios kalbos tobulėjimas. Ateina vaikų, kurie gyvena Lietuvoje, neturi kontaktų su anglais, bet kalba angliškai geriau nei lietuviškai. Žinoma, nereikia to visiškai drausti, bet specialiai įvesti kitą kalbą nerekomenduočiau, nebent vaikas yra labai gabus. Tuomet nuo dvejų metų galima įvesti kitą kalbą.
– Nuo kada galima tikėtis, kad vaikas jungs žodžius į sakinį?
- Trejų metų vaikas jau turėtų kalbėti trumpais sakiniais, pavyzdžiui, pasakyti: noriu gerti. Du žodžius jis jau turėtų sugebėti jungti į sakinį.
– Kaip toliau vystosi vaiko kalba?
– Toliau reikia tikėtis, kad vaikas suprastų nuorodas. Pavyzdžiui, paimk obuolį ir atnešk man. Turi pradėti suprasti „ant“, „po“ reikšmes. Nuo keturių-penkių metų kalba vystosi labai sparčiai.
– Kada reikėtų sunerimti dėl šveplavimo? Ar teisinga vaiką kaskart taisyti, kai jis ištaria netaisyklingai?
– Dėl žodžių pataisymo visada tėvams sakau, kad labai dažnai negalima taisyti – daugiausiai dešimt kartų per dieną. Būna atvejų, kai vaikai psichologiškai nutyla ir jiems nepatogu, kai juos pastoviai taiso. Duodu tėvams namų darbų, pavyzdžiui, paprašyti vaiko pakartoti žodį „rožė“. Jei tris kartus tardamas jis suklysta, paliekame tą žodį ir jo nebekartojame.
Dėl šveplavimo labai svarbu atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus kaip kad liežuvio kišimas tarp dantų, tariant S, Š. Jei trijų metų vaikas taip daro, reikėtų kreiptis pas logopedą, pamokins mankštos pratimų. R garsas yra pats paskutinis, jį reikėtų mokėti tarti 6 metų vaikui.
– Kokie dar yra svarbūs aspektai, kalbant apie kalbos raidą?
– Labai svarbu paminėti trintą maistą. Mūsų pramonė dabar puikiai išsivysčiusi, atsirado maisto trintuvai, pilna įvairių tyrelių. Bet trintas maistas neturi būti pastovus vaiko valgiaraštyje, nes tada nesimankština artikuliacinio aparato raumenys. O tai labai turi įtakos ir kalbėjimui. Aš manau, kad nuo 6 mėnesių prie mamos pieno jau reikia pradėti duoti košeles ir po truputį įvedinėti kietą maistą. Nes dabar dar yra dvimečių vaikų, kuriems obuolys paduodamas ne pusė skiltelės, o sutarkuotas ar smulkiai supjaustytas.
Kitas labai svarbus dalykas – čiulptukas ir buteliukas. Nuo metų reikėtų šių dalykų atsisakyti. Galima užmigdyti su čiulptuku, bet paskui reikėtų jį išimti. Dėl čiulptuko deformuojasi dantys, lenda tarp dantų liežuvis, pasikeičia lūpų forma. Tuomet neišvengsite reikalų su logopedu, o ištaisyti kartais būna itin sunku.
– Kokios yra pagrindinės bėdos, kalbant apie 6-7 metų vaikų kalbą?
– Dažna šešiamečių problema, kad vaikai netaisyklingai taria garsus dėl foneminės klausos – jie patys neišgirsta, kad blogai taria. Bendrai paėmus, septynmečiai jau neturėtų švepluoti, bet būna įvairių atvejų. Todėl jei 7 metų vaikas dar švepluoja, reikėtų susirūpinti, nes paskui gali turėti problemų dėl rašybos.