– Naktinė auklė – papasakokite, kas tai yra?
– Tokio termino mes nevartojame, bet auklėms tenka dirbti ir naktimis. Neretai tokias aukles samdo šeimos, kai gimsta dvynukai, trynukai ir reikia pagalbos visą parą. Taip pat auklės naktimis prireikia susiruošus į kelionę ar komandiruotę – pavyzdžiui, dienomis gali pažiūrėti seneliai ar dabartinė auklė, o naktį ir savaitgalį reikia dar vieno žmogaus. Būna ir mišrių variantų, kai tėvai dirba kintamu grafiku. Auklė juk visuomet gali pagelbėti ir kai nedirba darželis – pavyzdžiui, tėvai medikai, jiems būna budėjimai ir labai anksti ryte, ir per naktį.
– Kiek Lietuvoje populiaru auklę samdytis nakčiai?
– Auklei, dirbančiai naktį, taip pat mokama už darbo valandas. Todėl tai gana brangu, jei auklė kviečiama dėl laisvalaikio. Kita vertus, kodėl auklė turėtų aukoti savo naktį už tai beveik nieko negaudama?
– Ar tiesa, kad tai daugiau turtingųjų privilegija?
– Taip, bet nebūtinai. Juk kintamu grafiku dirba įvairios šeimos.
– Ką daro naktinė auklė ir kokių sąlygų reikia, norint ją pasisamdyti? Ar reikia jai skirti atskirą kambarį?
– Jei reikia, kad auklė prižiūrėtų mažą vaikutį, dažniau vaiko kambaryje pastatoma lova, o jei vaikai didesni – įvairiai. Knygoje Meri Popins su paaugusiais vaikais miegodavo tame pačiame kambaryje ant sudedamosios lovelės – turbūt jai būdavo nelabai komfortiška...
– Dėl ko labiausiai nerimauja tėvai, samdydami auklę nakčiai?
– Manau, dėl to paties – ar ji bus gera vaikui, ar sąžiningai vykdys savo pareigas, ar netinginiaus.
– Kada reikėtų pagalvoti, o gal verta pasisamdyti naktinę auklę?
– Tada, kai atsiranda toks poreikis. Mažiau turtingi žmonės bando kviestis giminaičius į pagalbą, bet jei prireikia reguliariai (pvz. muzikantų, aktorių koncertai, gastrolės ir pan.), ima varginti juos, prasideda žmonių kaita, nuolatinis stresas atsisakius pagalbininkams ir panašiai. Mano knygoje „Kaip pasirinkti auklę“ penkių vaikų mama pasakojo, jog labai padėdavo močiutė, bet kai reikia išeiti kur vakare, pagalbos nelabai sulauksi, nes močiutė „eina miegoti su vištomis“.
– Kokio amžiaus vaikams dažniausiai samdomos naktinės auklės?
– Dažniausiai naujagimiams, ypač dvynukams, trynukams.
– Negaliu nepaklausti, kiek kainuoja naktinė auklė?
– Tiek pat, kiek valandinė. Atlyginimas, žinoma, priklauso nuo individualaus susitarimo, bet, pavyzdžiui, jei auklė kviečiama dirbti vestuvėse, jai mokama už visas valandas, kiek praleidžia – nuo atsivežimo iki parvežimo. Kaip ir visur, brangiausios – vairuojančios auklės, jos gali gauti vos ne dvigubai daugiau nei kitos.
– Iš savo patirties papasakokite, su kokiomis bėdomis dažniausiai susiduria jaunos mamos naktimis?
– Būna, kad kūdikis labai neramus ir auklė samdoma naktį, jog mama galėtų išsimiegoti. Su dvynukais dirbančios auklės, pavyzdžiui, atneša kūdikėlius mamai į lovą pažindyti, nuprausia, perrengia mažylius.
– Turite efektyvių būdų, kaip užmigdyti vaikučius?
– Kiekviena auklė turi savo metodiką. Kaip tik kalbėjomės su kliente, kurios mažiukė užmiega tik prie krūties – ji labai išgyveno, kaip auklė užmigdys? Manė, kad reiktų ilgai supti ant rankų.
To tikrai nereikia – vaikas, užuodžiantis mamos pienuką, suprantama, jo reikalauja, bet auklė (sotų vaiką, žinoma) migdys visiškai kitaip, kaip įpratusi: kas su pasakėlėmis, dainelėmis, ramiu kvėpavimu, masažiukais ir kitaip.
– Ar daug yra norinčių dirbti naktimis? Ar reikalavimai yra kitokie nei dieninei auklei?
– Dažniau būna įsivaizduojančių, jog šalia viso etato darbo galėtų dirbti dar ir naktimis. Tai nelabai realu – o kada ilsėsis?
Reikalavimai naktinei auklei neturėtų skirtis. Gera auklė vaikui yra gera ir rūpestinga – ar dieną, ar naktį. Nebent jei samdote auklę, kuri bus namuose su paaugliu – tuomet jai daug svarbiau humoro jausmas, gebėjimas skaniai gaminti ir nenusileisti svarbiais klausimais.
– Ką pasakytumėte mamoms, kurios galvoja, kad jei pasisamdys naktinę auklę – bus bloga mama?
– Tokių dar nebuvau sutikusi. Aš manau, kad vaikas gali nukentėti, jei tėvai patys jo labai bijo – nuo pat gimimo ištisai palieka kitiems žmonėms, patys tik pažaidžia ir pabėga. Mums visiems neramu gimus vaikučiui – bet tam, kad baimė praeitų, reikia pažinti jį, suprasti jo reakcijas. Būdami su vaiku ir reaguodami į jį tėvai ir išmoksta būti tėvais. Tada nereikės skaityti vis naujų metodikų ir bandyti jų įgyvendinti per kitus žmones. Laimė, Lietuvoje tokios baimės nesiautėja: mes vis dar jaučiame savo vaikus ir pagalbą samdomės, kai jos reikia.
Mamos kartais kaip tik linkusios persivarginti. Mes norime atiduoti savo vaikui viską… Tik reikia atminti vieną – kad galėtum duoti, reikia turėti. Nepamirškime pailsėti.
