– Pagal moters fiziologiją, geriausias amžius susilaukti pirmojo vaiko yra apie 25-tuosius gyvenimo metus. Vertinant psichologinę žmogaus raidą, ar yra kažkoks konkretus amžius, kada tinkamiausia susilaukti vaikų?
– Konkretaus amžiaus moterims, kada susilaukti vaikų tikrai neišskirčiau. Daugiausiai Lietuvoje pirmus vaikus gimdo 28 m. ir vyresnės moterys. Didėja tendencija, kad gimdo vyresnio amžiaus moterys. Šio amžiaus moterys jau būna baigusios mokslus, užsitikrinusios finansinį stabilumą ir jau planuoja vaikus.
– Sakoma, kad vyrai subręsta vėliau nei moterys, ar tai reiškia, kad ir tinkamiausias amžius susilaukti vaiko vyrui yra vėlesnis nei moters amžius?
– Vyrams tėvystės jausmas nubunda skirtingai. Vieni dar nesulaukę 30 metų nori ir geba rūpintis vaikais, kiti ir būdami solidaus amžiaus nenori prisiimti tėvo pareigų. Ar vyras prisidės prie vaikų auginimo galima spręsti pagal tai, kaip jis geba rūpintis partnere, kaip prisideda prie buities darbų ir kaip laikosi susitarimų. Galima dar įvertinti, kaip vyras elgiasi su giminaičių ar draugų vaikais. Ar mielai žaidžia kartu, ar jį erzina vaikų keliamas triukšmas. Taigi labiau lemia vyro psichologinė branda, o ne amžius.
– Kaip apskritai suprasti, kada tinkamas metas susilaukti vaikų: ar įmanoma užduoti sau kažkokius klausimus, kurie padėtų apsispręsti: jau laikas ar dar palaukti?
– Labai gerai, jei sprendimas susilaukti vaikų yra priimamas abiejų partnerių. Vien protingų klausimų neužtenka. Prisiminti reiktų, kad vaikus gimdome ne sau, o dėl pačių vaikų. Ne vaikai privalo tėvus daryti laimingais, bet tėvai turi vaikus mylėti, ir auginti juos taip, kad vaikai užaugę būtų laimingi žmonės. Labai šaunu, kai sprendimas susilaukti vaikų yra ir protu įvertintas, ir dera su širdies norais. Visgi moteris, beplanuodama pirmagimį, turėtų realistiškiau įvertinti savo norą turėti vaiką. Moteriai juk reikia išnešioti mažylį, pagimdyti ir pirmomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais kūdikiui labiausiai reikia mamos.
– Kodėl kai kurios moterys apskritai nusprendžia neturėti vaikų? Kokios yra dažniausios to psichologinės priežastys?
– Išskirčiau šias psichologines priežastis, dėl ko moterys nenori turėti vaikų:
- Pirmoje vietoje išskirčiau baimę. Baimė gali kilti, kad nepavyks būti gera mama savo vaikui. Moteris taip pat gali bijoti net pačio nėštumo ir gimdymo. Baimės dažniausiai kyla iš nepasitikėjimo savimi ir neigiamų prisiminimų. Baimė turėti vaikų gali lemti ir žinojimas, kad yra didelė rizika susilaukti vaikų, kurie paveldėtų retas genetines ar psichines ligas.
- Antroje vietoje išskirčiau tas moteris, kurioms dar nepabudo motinystės instinktas. Gali būti, kad jos dar nesutiko joms skirto partnerio, gal dar nepasiekė savo užsibrėžtų karjeros tikslų, o gal dar neaplankė visų šalių. Kartais nutinka, kad ir toms moterims, kurios deklaravo ,,niekada neturėsiu vaikų“, prabunda motinystės instinktas.
- Taip pat yra dalis moterų, kurios visiškai neturi motinystės instinkto. Šias moteris erzina vaikų keliamas triukšmas, verkimas. Jos nesupranta, kaip galima mėgautis košių virimu ir pokalbiais apie kūdikio išmatų ar vežimėlių spalvas. Jos mėgaujasi gyvenimu, save realizuodamos moksle, ar siekdamos karjeros tikslų, ar kūrybingai leisdamos laisvalaikį. Moterims nepakeliama mintis, kad reiktų derintis prie vaiko neracionalių užgaidų. Pakalbėjus apie jų vaikystę galimi keli variantai: arba jos būna jau išgyvenusios motinystės etapą, kai reikėjo rūpintis savo broliais/sesėmis ar savo sergančiais/alkoholikais tėvais. Arba vaikystėje buvo orientuojamos į savęs realizaciją, o ne į šeimą. Pasak R.Šemetos motinystės instinkto gali neturėti tos moterys, kurios augo be brolių ir sesių ar neturėjo artimo santykio su mama.
– Ankstyva motinystė (iki 20 metų), kaip ji paveikia jaunos merginos psichologinę raidą?
– Viskas labai priklauso ir nuo artimųjų žmonių palaikymo, ir supratimo. Jei vaikelio auginimą užgožia rūpestingi seneliai arba jauna mamytė nusprendžia vaikelio atsisakyti, psichologinė raida nepakinta. Kartais ir jaunoms mamytėms užgimsta stiprus motinystės instinktas ir jos pačios noriai rūpinasi vaiku. Jos tampa atsakingesnės, psichologiškai brandesnės ir įgyja daugiau pasitikėjimo savimi. Džiaugiasi savo nauju motinystės statusu ir nelinkusios dejuoti. Tačiau nemigo naktys, sergantys kūdikiai gali labai išbalansuoti jaunos mamytės psichinę pusiausvyrą. Labai reikalinga artimųjų pagalba rūpinantis kūdikiu ir labai svarbu stebėti jaunos mamytės emocinę būseną.
– Ar tokia ankstyva motinystė turi savų privalumų?
– Privalumas, kad jaunos mamos realiai dar mėgaujasi žaisdamos su savo vaikais. Joms smagu žaisti su lėlėmis ar statyti smėlio pilis. Gali labiau sieti bendri pomėgiai, lengviau suprasti paauglio norus. Ateityje aplinkiniai labiau laikys vaiko sese, o ne mama. Jauna mama vaikui daugiau būna draugė.
– O kokie yra trūkumai?
– Jaunoms mamoms trūksta kantrybės ir gyvenimiškos išminties, kaip elgtis su vaiku, kaip auklėti. Jaunoms mamoms sunkiau suvaldyti savo emocijas, o kur dar rasti kantrybės derantis su trimečiu vaiku. Taip pat joms dar gali rūpėti pramogos, vakarėliai, tad gali kilti didžiulis pyktis ant vaiko, kodėl aš niekur negaliu eiti su draugais, o turiu rūpintis vaiku. Gali būti ir neatsakingo elgesio su vaiku, kai su mažuoju einama kartu į vakarėlius. Ar vaikas paliekamas žiūrėti visai svetimiems žmonėms.
– Vis dažniau moterys nusprendžia susilaukti vaikų net ir būdamos 40-ies. Kaip psichologai vertina tokį pasirinkimą? Kokių privalumų ir trūkumų turi vėlyva motinystė?
– Trūkumų daugiau išskirčiau fiziologinių, kad virš 40 metų mažėja moterų vaisingumas, tad natūraliai sunkiau pastoti. Taip pat nėštumas gali turėti daugiau komplikacijų, didėja persileidimo rizika. Tai pat ir moterys sunkiau atsigauna po gimdymo. Dažniausiai moterys skundžiasi energijos trūkumu. Privalumas tas, kad moteris dažniausiai jau būna padariusi karjerą ir gali atsiduoti motinystei sąmoningai. Jai pakanka kantrybės, žinių, kaip bendrauti su vaiku. Svarbiausia, kad ji mėgaujasi praleistu laiku su vaiku, o ne gailisi praleistų progų. Vyresnių mamų dažniausia problema yra ta, kad jos yra labai globėjiškos, o tai trukdo vystytis vaikų savarankiškumui.
– Kai kurie sako, kad labai didelis amžiaus skirtumas tarp vaiko ir tėvų nėra gerai. Kaip jūs tai vertinate?
– Kai didelis amžiaus skirtumas tarp tėvų ir vaikų, išeina kartų nesusikalbėjimai. Tėvai sunkiau supranta vaikus. Tačiau gali būti, kad rūpinimasis vaiku daro tėvus jaunatviškesniais. Tėvai būna priversti domėtis naujovėmis. Be to, vyresnio amžiaus tėvams gali kilti baimių, kad vaikai jų ,,senų“ gėdysis, kaip reikės bendrauti su vaiko draugų tėvais, kurie daug jaunesni. Visos šios problemos yra išsprendžiamos ir jei tėvai drąsiai bendrauja su mokytojomis, kitų vaikų tėvais, tad tikrai jų vaikai irgi nesigėdija. Kiti vyresnius tėvus neraminantys klausimai: ar aš spėsiu užauginti vaiką ir išleisti į gyvenimą, ar sudalyvausiu savo vaiko vestuvėse, ar pamatysiu anūkus? Į šiuos klausimus nėra lengva atsakyti. Šiuo metu yra laikoma, kad žmogus psichologiškai subręsta 25-29 metų. Gali būti, kad šilti psichologiškai brandūs tėvai, kad ir vyresnio amžiaus, užaugins vaikus daug labiau savimi pasitikinčius, savarankiškesnius nei jauni tėvai. Labai dažnai lygindama jaunus ir vyresnio amžiaus tėvus naudoju žodžius „gali būti“, nes vaikus auginant yra svarbiausia tėvų asmeninės savybės, psichologinė ir emocinė branda, o ne amžius.
– Kaip kovoti su stresu nėštumo metu: jei mama jauna, jaudinasi dėl to ar sugebės rūpintis mažyliu, jei mama vyresnė, labiau, matyt, jaudinasi dėl vaiko sveikatos. Kaip „susidraugauti“ su tokiomis mintimis?
– Labai natūrali būsena nėštumo metu jaudintis ir daug galvoti apie vaikelį. Reikėtų susirūpinti mamos psichologine būsena, jei ji visai abejinga savo nėštumui. O susidraugauti“ su mintimis padeda šie būdai:
- Pasidalinti mintimis, kurios neramina su draugėmis/partneriu/tėvais/gydytoju ar kitu specialistu. Svarbiausia išsakyti savo mintis, priimti savo jausmus, o tada jas galima ir keisti. Kai nuolat stumiame neigiamas mintis nuo savęs, jos vis labiau atakuoja mus. Tad geriausia prisipažinti sau ir kitiems, ko labiausiai bijau ir dėl ko nerimauju.
- Atlikti konkrečius veiksmus, kas padėtų nusiraminti. Jei galvoju, kad nesugebėsiu rūpintis kūdikiu, reikia eiti ir mokytis į paskaitas, į kursus, skaityti knygas. Jei jaudinuosi dėl vaikelio sveikatos, reguliariai tikrinuosi sveikatą, jei reikia, atlieku papildomus tyrimus, laikausi gydytojų rekomendacijų.
- Skirti laiko raminančioms veikloms – dienoraščio rašymas, meditacijos, fizinis aktyvumas (vaikščiojimas, sportas, baseinas).
– Ar apskritai įmanoma psichologiškai pasiruošti vaiko gimimui, nepriklausomai nuo mamos amžiaus? Jei taip, kaip tą padaryti?
– Šimtu procentu negalime pasiruošti pirmo vaiko gimimui, galime daug ką žinoti teoriškai ir praktiškai apie vaikų auginimą. Tačiau visada lieka nežinomųjų, kaip vaiko temperamentas, plaukų spalva ir visos vaikiškos išdaigos, kurias privalu iškrėsti vaikystėje. Vaikai suteikia mums visą spektrą emocijų nuo teigiamų iki neigiamų. Mes mylime vaikus, džiaugiamės jų pasiekimais, kenčiame, kai jie serga, liūdime, kai verkia, ir pykstame, kai jie neklauso.
Visgi vaikų auginimas pats sudėtingiausias darbas, kurio užmokestis neapčiuopiamas, tai vaikų juokas ir šypsenos. Sėkmingos tėvystės įrodymas – laimingi vaikai.