– Netrukus jūsų mažyliams sukaks metai, kokiais pasiekimais jau gali pasigirti ketvertukas?
– Kad ir kaip bebūtų, tai yra stebuklingas atvejis, nes visi vaikai gimė sveiki, nuo pat gimimo neturi jokių sveikatos nusiskundimų. Džiaugiamės, kad esame sveiki, neatsilieka raidoje. Visi jau stojasi, dar pirmųjų žingsnių savarankiškai nedaro, bet jau bando. Rėjus jau paeina kelis žingsnius. Kiti atsistoja, pasvirduliuoja ir vėl atsisėda. Pagal pakoreguotą amžių mums būtų dar tik 10 mėnesių, tai ir nesijaudiname dėl to vaikščiojimo.
– Kuo vienas nuo kito skirias mažyliai?
– Jei prieš kokius keturis mėnesius to būtumėte paklausius, būtų reikėję dar gerai pagalvoti. O dabar visi tiek bruožai, manieros jau ryškėja. Visi jie yra žaismingi, komunikabilūs, nebijo žmonių. Du yra rudakiai ir du – mėlynakiai. Rėjus fiziškai stipriausias. Jis gimė pirmas, nieko nebijo, labai mėgsta įvairias vandens pramogas. Galėtų mirkti vandenyje nuolat. Bet jis mėgsta brolius ir sesę paskriaust. Nors dabar jau ir tie nepasiduoda. Kita vertus, jis iš visų yra ir mieliausias, jam reikia pasitrinti į mamą, pasiglamonėti. Jis atsikelia ir iškart nesistoja, jam reikia, kad jį kas paglostytų.
Patricija – mūsų bonusas. Kai nustatė, kad bus trys berniukai, man buvo šokas. Sakiau, docente jūs nejuokaukite, man reikia bent vienos mergaitės. Aš mergaitiškų rūbų jau buvau prisipirkusi. Jau nėštumo metu labai jautėsi, kur berniukai, o kur mergaitė. Ją būdavo visada lengviausia išmatuoti, sužiūrėti visus duomenis. Ji visada idealiai pozuodavo ir jos spyriai buvo kitokie. Nors buvo pati didžiausia. Šiandien ji sveria jau apie 11,5 kg ir yra labai aukšta – virš 80 cm. Pastarosiomis dienomis jau pradeda suprasti savo pranašumą prieš brolius. Ji prie jų prieina, už megztinių atlapų pastveria ir pasodina. Pati atsistoja, čiulptukus atiminėja. Tiesa, vaikas kenčia, nes broliai jai plaukus pešioja. Bet ji labai žaisminga, linksma. Nors nemato, kaip aš persirenginėju, bet jau puošiasi šalikėliais ant kaklo – iš prigimties mergaitė.
O Tajukas ir Nojukas – jie inteligentai. Jie gražiausiai valgo. Jie identiški, bet savo būdu skiriasi. Nojus yra toks misteris santūrusis, jis mąstytojas. Jis gali pas močiutę sėdėti ant kelių valandą. Bet jie abu irzlesni. Tarkime, vaikščiojome į tokią vaikų studiją, kur mažyliai gali nevaržomai paišyti su dažais, išsitepti... tai ši veikla ne jiems. Jie labai tvarkingi, valgo tvarkingai. Skiriasi nuo kitų dviejų. Tajukas traukia visus žmones kaip magnetas, jis turi šypseną, žaismingumą. Jis gimė paskutinis, buvo mažiausias, bet labai linksmas vaikas.
– Kaip vaikai sutaria tarpusavyje?
– Džiaugiuosi, kad jų ryšys vis stiprėja. Pamenu, sakydavo, kad kai jau pradės ropoti, bus man vargo. Nieko panašaus. Dabar sako, kad kai jau pradės vaikščioti, tada bus šakės. Bet jie žino, kaip nugriūti, kaip atsisėsti. O ir tarpusavyje bendrauti jie pradeda vis daugiau. Tajukas su Nojuku jau ir su kamuoliu pradeda žaisti. Kartais tiesiog reikia stebėti, kad nieko nenutiktų. Man vieno vaiko mama kartą pasakė: „Kaip tau pasisekė, nes aš su savo trimečiu pastoviai turiu sėdėti ir žaisti“. Mūsų situacija kitokia. Yra savų privalumų ir trūkumų.
– Bet, matyt, priežiūros reikia daugiau, kai pradėjo ropoti?
– Man paskutiniai mėnesiai pralėkė žaibiškai. Sunkiausias etapas buvo ligoninėje, nors tam labai ruošiamės. Vieni tėvai net sutiko parodyti savo ankstukus dvynukus. Matėme tuos mažiukus, apraizgytus laidais, aparatai pypsi. Vaikas guli. Nežinai ar jam gerai, ar blogai. Kai gimė mūsų vaikai, nebuvo tiek laidų. Berniukai jau kitą dieną išvažiavo į naujagimių skyrių. Patricija ten praleido keturias dienas, ji tiesiog tingėjo kvėpuoti. Įsivaizduokite, kai vienas vaikas, jau nerimauji, o čia keturi. Viskas dauginasi iš keturių. Todėl dabar man viskas yra gerai. Man yra lengviau. Taip, jie vaikščios, bet naktį gal pradės miegoti ilgiau. Nes dabar dar 2-3 kartus prabunda, reikia juos maitinti. O kartais nuo vakaro ir iki 4 ryto išmiega. Nes tie pabudimai – tai vienas, tai kitas atsikelia, tai čiulptuką reikia paduoti, tai dar ką. Neišsimiegojimas daro įtaką nuovargiui. Nesakau, kad mums viskas puikiai sekasi. Aš nesu supermama, sunku, bet ne vargas. Kiek aš užuojautos esu girdėjusi. Užuojautos reikia, kai žmogus miršta. O vaikai man yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas.
– O kas padeda buityje?
– Auklės neturėjome ir neturime. Arba išsigąsta, kad keturi, nors ir sakai, kad vienos nepaliksi, arba kainos paprašo bent jau kaip už dvynukus, o tai yra daug. Pagal mūsų situaciją per mėnesį išeitų 800 eurų, o mes to sau negalime leisti. Sodra vaiko priežiūros išmoką mums moka kaip už vieną vaiką. Visi galvoja, kad moka kaip už keturis. Įstatymai keitėsi, savivaldybė skiria tam tikrą sumą kaip daugiavaikei šeimai, vaiko pinigai dar prisideda, bet išlaidų labai daug: namo paskola, mišinukai, šaltuoju sezonu dar prisidės kombinezonai, batai... Jau žiūrime, kad ir automobilines kėdutes reikia keisti... Anksčiau, jei gimdavo dvynukai, mokėdavo kaip už du. Man turėtų mokėti kaip už keturis. Kodėl aš pykstu? Nes galėčiau už tuos pinigus pasisamdyti auklę. O dabar to negaliu padaryti. Mano mama labai padėjo, bet ji irgi jau metuose. Ne visada gali prižiūrėti. Padeda anyta, mano draugė. Dar kreipėmės į savivaldybę. Dešimt mėnesių niekam nebuvo įdomu, kaip gyvena ketvertukas Panevėžy. Išėjau kovoti ne tik už save, bet ir už visas daugiavaikes šeimas. Nes niekas net nepaskambino, nepaklausė, o gal man reikia psichologo pagalbos. Nes ne viskas matuojama pinigais. Buvome nusiųsti į bendruomeninius šeimos namus, bet tai buvo sausio mėnesį. Paskui pasiūlė 10 kartų po 2 valandas lankyti pozityvios tėvystės kursus. Geriau man duokite žmogų, kad aš tas dvi valandas pamiegoti galėčiau. Dabar gavome tokios pagalbos, kad 8 kartus po 5 valandas ateina dvi savanorės iš darželio, jos padeda prižiūrėti vaikus.
Man nereikia pinigų, man reikia papildomų rankų. Būdama viena, negaliu nueiti net sauskelnių pakeisti. O kaip keturis išmaudyti? O kaip vakare užmigdyti? Dabar savivaldybėje yra ruošiamas projektas, kad daugiau nei tris vaikus turinčioms šeimoms būtų išskiriamos papildomos piniginės išmokos. Jei tai pasitvirtins, džiaugiuosi, kad padėsiu ne tik sau, bet ir kitiems. Žinoma, situacija yra kitokia, kur visi vaikai vieno amžiaus ir kur skirtingo. Tada galima ir daiktus, ir drabužius likusius panaudoti, ketvirtas vyriausias vaikas jau gali padėti mamai. Jau jie užmigti patys savarankiškai gali. Mano negali.
– Nuo pat nėštumo pradžios jūsų situacija buvo išskirtinė, priminkite.
– Nuo pat pradžių man buvo siūloma du vaikus šalinti. Net ne šalinti, o su adata į širdį narkozės metu suleidžiami vaistai, kurie stabdo širdies veiklą. Tokia procedūra vadinama redukcija – vaisius lieka tavo pilve, bet numiršta. Lietuvoje tai nėra legalu. Pažįstu šeimų, kurie tą patyrė. Nors mes labai rizikavome, darėme viską, kad tik tie vaikai būtų kuo ilgiau išnešioti. Gal ir ne nuo mūsų tai priklauso, bet mes labai stengėmės. Apskritai žmogus, kuris nesusidūrė su ankstuku, niekada nesupras tos realybės. Aš ir pati anksčiau apie tai daug negalvojau: na gimė anksčiau, tai gimė. Bet yra visai kitaip. Ir aš džiaugiuosi, kad Kauno klinikose dirba aukščiausio lygio profesionalai ir jie kovoja už tų vaikučių gyvybes, o ne griebiasi lengviausių metodų.
– Grįžkime į dabartį. Ar teko daug ką keisti buityje, gimus vaikučiams?
– Kai jau sužinojome, kad bus keturi, pirmieji vyro žodžiai buvo, kad reikės dabar keisti automobilį. Ir visi vyriškos lyties atstovai, kas tik išgirsdavo naujieną, kad keturi, iškart sakydavo: „Tai jums dabar reikės didesnio automobilio“. Vyrų tokia logika. Gimus vaikams, savivaldybė skyrė piniginę išmoką ir įsigijome 7 vietų automobilį, į kurį vis tiek viskas netelpa, nes susideda du dviviečiai vežimai ir visa bagažinė pilna. Bet kol kas nesiskundžiam. O gyvenimas visas apsivertė aukštyn kojomis.
– Ar buvo pavykę išeiti kur nors dviese su vyru per šiuos metus?
– Buvome. Paskutinį kartą šventėme savo 5 metų vestuvių metines, išėjome pavakarieniauti. Sėdėjome pusė valandos ir tylėjome. Suprantate, kiek tos ramybės buvome išsiilgę. Vyrų mąstymas yra kiek kitoks. Tą tėvišką instinktą turi gal tik koks 10 proc. vyrų, mano vyras – tarp tų 90 proc. Bet man mano vaikai yra didžiausias džiaugsmas. Man jie nėra jokia našta. Žinoma, sunku fiziškai. Įsivaizduokite – visus keturis kilnoti. Ryte nuprausti. Pirmyn atgal, pirmyn atgal. Sporto salė. Norisi ir išvažiuoti kur nors su vaikais, ir pačiai prasiblaškyti, bet viso to kaina... O visi sako: „Kaip jūs susitvarkote“. Kai nori, viską gali padaryti.
– Ar atostogų buvote išvykę?
– Ne. Manau, kad vaikai dar maži. Gal kitais metais pavyks, naudosimės proga, kai iki 2 metų vaikai dar keliauja nemokamai. Nes paskui, kai reikės mokėti už visus keturis... Norėjau prie jūros nuvažiuoti, bet sudėtinga.
– Ar jau galvojate apie darbus, darželį?
– Išsirinkome darželį, į kurį sudėtinga papulti, bet jei pavyks raštą gauti iš savivaldybės, tikimybė yra. Kita vertus, svarstau, gal leisti vaikus į darželį nuo 3 metų. Tegu sustiprėja imunitetas, pabūna namie kol kas. O apie savo darbus... aš buvau labai veikli iki nėštumo, bandžiau ir dabar neatitrūkti, bet neužtenka laiko. O blogiausia, kad aš nieko negaliu planuotis ir nieko žadėti. Nes situacija gali keistis bet kada. O dabar ruošiamės gimtadienio šventei. Bus išties smagu.
