– Papasakokite trumpai savo šeimos istoriją: kaip susipažinote, kas vienas kitame patiko?
– Pirmą kartą susitikome, kai gyvenome VGTU bendrabutyje, tai buvo antrame kurse, 2007 metais. Vėliau pasisveikindavome, kaip ir su kitais „matytais veidais“, nieko daugiau. Bet po dviejų metų netyčia susitikome autobuse. Aš važiavau namo į Leipalingį, o Gediminas – į darbą Druskininkuose. Ta kelionė, matyt, ir nuvežė mus bendro gyvenimo kelio link.
Gediminas buvo labai užsispyręs, o man visada patiko neišsprendžiamos užduotys. Aš manau, kad esame tas meilės istorijos pavyzdys, kai savo pirmą ir vienintelę meilę sutinki brandžiame amžiuje ir neieškai, kas patinka ar nepatinka, tiesiog žmogus žmogui tinka.
Mes stengiamės kartu priimti visus sprendimus. Nesvarbu – ar smulkmena, ar svarbus gyvenimo įvykis. Gal todėl Gediminas ar aš nesipiršome, o tiesiog nusprendėme susituokti, ir padarėme tai po 3 mėnesių. O įdomiausia, kad artimiausia ir tinkamiausia mums diena buvo 2013 m. balandžio 1.
– Kuo užsiimate?
– Šiuo metu pagrindinė darbinė veikla – namo įrengimas. Jau likę tik smulkmenos, tad greitu metu ruošiamės įkurtuvėms. Mergaitės lanko darželį. O po visų darbų, turime šokių repeticijas, su kitais aktyvistais statome spektaklį. Šiaip nuolat esame kokios nors veiklos sūkuryje. Būdami mažo miestelio bendruomenės nariais, turime puikią terpę aktyviai dalyvauti renginiuose arba juos stebėti. Jau antrus metus vyksta Šeimų sporto šventė, tai vienas smagiausių renginių visai šeimai ir ne tik.
– Kurį laiką gyvenote Norvegijoje, bet galiausiai grįžote į gimtinę. Kodėl?
– Niekada neplanavome likti Norvegijoje. Gal užtrukome ilgiau, nei tikėjomės, bet ta keista trauka Lietuvai neapleido. Nors Norvegijoje nebuvome vieni, Lietuvoje buvo daug daugiau žmonių, su kuriais norisi matytis dažniau, nei tik per didžiąsias šventes. Abu esame iš puikių šeimų, tad norisi, kad ir vaikai matytų tas tikrąsias bendravimo vertybes.
– Ką veikėte Norvegijoje ir kuo ten jūsų gyvenimas buvo ypatingas?
– Gyvenome vienkiemyje, dideliame name su brolio šeima ir dar keliais lietuviais. Turėjome daržą, šiltnamį, kurie yra retas reginys Norvegijoje, pagal mūsų tradicijas, visad gausiu būriu šventėme visas šventes, gimtadienius, tai gal tai ir yra ypatinga, kad susikuri savo mažą Lietuvėlę ten, kur esi. Vyras dirbo staliumi statybų įmonėje, aš – įmonėje, kuri turėjo kelis verslus: tai ir vaikiški vėžimėliai, kėdutės ir prekyba grindimis. Tai buvo įvairūs darbai fizinėje parduotuvėje bei internetinės prekybos administravimas. Norvegijoje sudarytos puikios sąlygos aktyviai leisti laiką. Ten tikrai nėra nei amžiaus, nei jokio kitokio limito būti aktyviam ir tai užkrečia. Taigi pagal galimybes leisdavomės į ilgesnes keliones arba lankydavome įvarius objektus šalia gyvenamosios vietos. Žiemą visada slidinėdavome kalnuose arba lygumų trasose.
– Lietuvoje pasistatėte patys namą. Kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia statant namą buvo nedirbti 24 valandas per parą ir išsirinkti svetainei grindis. Abu esame statybų inžinieriai. Vyras yra pastatęs ne vieną namą kitiems, taigi statyti sau, kaip sakoma, malonus nuovargis.
– Kada pradėjote planuoti šeimos pagausėjimą?
– Kai labai myli – planuoti nereikia, tiesiog lauki. Nes kai mes planuojame, Dievas juokiasi. O Jo planas buvo atsiųsti mums mažą mergytę kiek daugiau nei metai po vestuvių. O su antrąja norėjome, kad būtų panašiai dviejų metų skirtumas, Dievas kiek pakoregavęs, bet patvirtino mūsų planą.
– Ko jus iki dabar išmokė motinystė?
– Kantrybės ir įsiklausymo, nes tik tada gali pamatyti, kad vaikai yra tavo atspindys.
– Apibūdinkite savo partnerį kaip mamą ir kaip tėtį?
– Mano motinystė manau yra įgimta, instinktyvi. Tokia mama ir stengiuosi būti – pasikliauju viskuo, ką jaučiu. Na, o jei jau labai keblu, tai dar yra močiutė, knygos ir visagalis internetas. Dar, ko gero, daug patirties įgijau šeimoje, kurioje pati užaugau – buvau antroji septynių vaikų šeimoje. Tėčio patirtis kiek kitokia – jis visko mokėsi kartu su augančiu vaiku. Tačiau jam puikiai sekasi, nes turime mylintį, atsidavusį, logiškai mąstantį tėvelį. Mes abu esame gan universalūs, taigi nuo pat pradžių galėjome pasidalinti įvairiais darbais ir užduotimis. Taigi vaikai, bet kokiu klausimu gali kreiptis tiek į tėtį, tiek į mamą.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate, augindami vaikus?
– Didžiausias iššūkis yra, kad mergaitės būtų sveikos. O visą kitą galima išspręsti.
– Įsimintiniausia istorija, kuri nutiko jūsų šeimai?
– Tikriausiai niekada nepamiršime, kaip išsirinkome vietą mūsų šeimos namui. Ne nuolat, bet vis stebėdavome nekilnojamojo turto pardavimų skelbimus. Ir vieną dieną radau skelbimą, kuriame netoli mano gimtojo buvo parduodama apgriuvusi sodyba, bet kaip iš mūsų svajonių ir vizijų: ant kalniuko, prie upelio, su šimtamečiais medžiais. Paprašiau savo tėčio, kad nuvažiuotų apžiūrėti. Po poros savaičių mūsų draugas jau tvarkė pirkimo–pardavimo dokumentus. Savo pirkinį realiai išvydome tik po 3–4 mėnesių. Iki šiol nesigailime dėl šios avantiūros.
– Kaip dažnai keliaujate su visa šeima? Kur toliausiai buvote? Kas sunkiausia?
– Lietuvoje keliaujame gan dažnai. Dabar vis stiprėja tradicija, kad vietoj gimtadienio šventės darome mini išvyką. Į užsienį paprastai išvykstam 2 kartus per metus – kai pavasarį arba rudenį norisi saulės, o žiemą aukštesnių kalnų nei Liepkalnis. Toliausiai esame nusibeldę iki puikios, mažos Kanarų salos Fuertaventūros. Šiais laikais keliauti su vaikais yra sukurta tūkstančiai puikių priemonių, o ir mūsų mergaitės labai lengvai prisitaiko prie esamų sąlygų. Gal kiek sunkoka apžiūrinėti kalnuotus miestus, nes vyras patampa vilkiku, bet ir mes, ir mergaitės esame kantrūs.