– Papasakokite, kaip susipažinote su vyru?
– Susipažinome pakankamai banaliai – per draugus. Šeima tapome greitai – jau po pusės metų. Vyras neturėjo šeimos, aš buvau išsiskyrusi su dviem vaikais. Iškart po vestuvių jis išvyko į užsienį, grįžo, kai gimė mudviejų dukra, ir pradėjome kartu gyventi. Neslėpsiu – buvo labai sunku. Juk jis akimirksniu tapo trijų vaikų tėčiu. Bet stengėsi, domėjosi vaikų auklėjimu ir įsivažiavome.
– Sugriaukite mitą, kad vienišai moteriai su vaikais susirasti gerą vyrą beveik neįmanoma.
– Įmanoma. Gal nuo vyro požiūrio priklauso. Mano vyras pats užaugo su patėviu. Gal dėl to jo šeima mane labai gražiai priėmė. Jie neturėjo jokių stereotipų. Gal tas ir pastūmėjo šeimą kurti. Nes abejonių buvo daug, juk vienas kito beveik nepažinojome. Bet jo šeima mane palaikė, jo mama iki šiol yra mano geriausia draugė.
– Kaip vaikai priėmė patėvį?
– Jis pats labai stengėsi rasti su jais bendrą kalbą. Gal iš pradžių daugiau nuolaidžiavo, bet visada sakydavo, kad nori, jog jį tėčiu vadintų. Tiesa, iki šiol to nedaro. Bet šiaip santykiai geri, nors būna visko.
– Jei neklystu, lankėte pozityvios tėvystės kursus. Kodėl tam ryžotės?
– Prieš metus, kai gimė ketvirtas vaikas, buvo labai sunkus metas. Mūsų kaime vyko tokie kursai ir pagalvojau: „Nueisiu, bent jau iš namų ištrūksiu“. Tada ir supratau, kad šeimoje nebėra ryšio su vaikais. Užsisukau buityje su mažesniaisiais ir atrodė, kad tiems didesniems jau nieko nereikia. Bet tai netiesa. Paaugliams reikia daug daugiau dėmesio nei mažiukams. Nes keturmečiui gali pasakyti: „Palauk, tuoj ateisiu su tavimi pažaisti“. Tai jis gal ir palauks, o paauglys – vargu. Jis jau nenorės su tavimi kalbėtis po 10 minučių. Pasakodavau ir vyrui, ką tuose kursuose sužinojau. Susėdome kartą ir sakau pabandome tokį dalyką: atsisakome vakarais telefonų, kompiuterių ir leiskime laiką kartu. Tai labai pasiteisino. Iki šiol kartu žaidžiame stalo žaidimus, kartu žiūrime televizorių. Net vaikai pasikeitė – tapo linksmesni. Vyras daugiau su jais bendrauti pradėjo. Eina su sūnumi dirbti, žolę pjauna, malkas suneša.
– Ko jus išmokė motinystė?
– Iki šiol mokina. Nežinau, ar ši gyvenimo pamoka kada nors baigsis. Kantrybės reikia labai daug, ramybės, kad nepradėtum šaukti, kaip psichologai sako, dešimt įkvėpimų reikia padaryti. Be abejo, būna, kad susipykstame. Bet reikia išmokti atsiprašyti vaikų. Gyventi taip, kad vaikai matytų gerą pavyzdį. Mes mokinamės kartu su jais. Visada pasakau jiems, kad juos labai myliu, net jei ir pykstu.
– Ar visada norėjote tokios gausios šeimos?
– Niekada apie gausią šeimą negalvojau. Kai išsiskyriau, maniau, kad daugiau vaikų neturėsiu. Bet gyvenimas taip susiklostė ir dabar net nesuprantu, kodėl tai gali būti blogai. Ar per daug ar per mažai. Mums keturi vaikai yra viduriukas. Kartais dar įsileidžiame tokias mintis, kad gal penktas būtų smagu. Nors finansiškai jau būtų sunkiau.
– Vyresnieji gal jau pagelbėja?
– Taip, ypač mergaitė. Ji labai prisirišusi. Sūnus, kai paprašai, irgi padeda. Arba, kai mato, kad esu pavargusi, sako, eik pailsėk, aš pabūsiu su vaikais. Nors buvo laikotarpis, kai laukiausi ketvirto, jis sakydavo: „Kam tas ketvirtas ir taip jau daug. Man dabar reikės savo kambariu dalintis“. Jis nenorėjo, bet kai gimė, viskas savaime susitvarkė. Dabar brolį net pasiima į savo kambarį, atneša jam mašinyčių iš savo kolekcijos.
– Matyt, laiko sau jau nebelieka?
– Po to, kai gimė ketvirtas vaikas, tik kartą buvome dviese išėję. Mums būna šventė, kai liekame su vienu vaiku. Jei vyresniuosius išdaliname seneliams, sėdime su vienu vaiku ir nebeturime ką veikti. Ramybė net spengia ausyse. Nes namuose vis tiek visada šurmulys. Po dienos pasiilgsti vaikų.
– Ar keliaujate su šeima?
– Dažniausiai – pas mamą į Druskininkus. Praėjusią vasarą buvome išvykę į Klaipėdą, bet su trimis vaikais, nes labai brangiai kainuoja. Vaikams labai patinka išvykos. Jiems pramoga ir kavinėje pavalgyti. Šią vasarą vėl susiplanavome su vaikais keliauti į Palangą.