– Papasakokite trumpai savo šeimos istoriją: kaip susipažinote, kas vienas kitame patiko?
– Esame šeima, kuri vienas kitą suradome gyvendami emigracijoje. Tuo metu vyras grojo viename iš Dublino naktinių klubų, o aš jame tiesiog apsilankiau pakviesta draugų. Po šio vakaro socialiniame tinkle radau žinutę ir taip prasidėjo bendravimas. Po pusmečio viename Ispanijos kurortų padovanojo žiedą, kuris simbolizavo piršlybas. O dar po pusmečio aukso žiedus sumainėme Palangoje, prie jūros. Tai visada buvo mano svajonė, nes Palanga mano gimtasis miestas, o vyras leido svajonei išsipildyti. Mes vienas kitą žavime tuo, kad sugebame išlikti komanda ir priimti tokius sprendimus, kurie yra tikrai iššūkiai. Geriausiu savo gyvenimo sprendimu laikome sugrįžimą į Lietuvą po 8 emigracijos metų. Emigracijoje vienas kitą suradome, tačiau save kaip šeimą, gyvenančią ir kuriančią namus bei auginančią vaikus, matėme tik Lietuvoje. Lietuva – nuostabis šalis. Reikėjo išvykti, kad tai įvertintume.
– Kuo užsiimate?
– Šiuo metu auginame pusantrų metukų sūnų, tad aš esu motinystės atostogose ir visą laiką skiriu jam. Kartu su kolege užsiimu ir socialine veikla. Kviečiame mamas su mažyliais į susitikimus, taip skatindamos kuo didesnę bendrystę tarp mamų ir auginamų vaikų. O mūsų tėtis užsiima šeimos verslu. Kartu su savo tėčiu darbuojasi automobilių remonto dirbtuvėse, kurioms vadovauja.
– Kada pradėjote galvoti apie vaikus?
– Mes susipažinome jau būdami subrendę žmonės. Vyras nuo pat pirmos akimirkos sakė, kad būsiu jo žmona, tad vaikų klausimas turbūt jau po keletos mėnesių tapo priimtinas abiems pusėms, tad ir vestuves suskubome ruošti kuo greičiau, kad mūsų laimė gimtų jau Dievo palaimintoje šeimoje.
– Minėjote, kad ilgai laukėte savo mažylio, su kokiomis problemomis teko susidurti?
– Nepaslaptis, kad savojo mažylio laukėme tikrai ilgą laiką ir gandrai vis praskrisdavo pro šalį aplenkdami mus. Būdami sąmoningi žmonės mėginome ieškoti atsakymų, bet išvados būdavo vienodos: viskas gerai. Laukimas užtruko 6 metus, bet mes sulaukėme savo mažylio.
– Kaip vaikelis pakeitė tarpusavio santykius?
– Nenuostabu, kad, sulaukus vaikelio, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. To, kas yra piešiama socialinėje erdvėje su daug rožinio ar žydro atspalvio, realime gyvenime nebūna. Mums iš naujo teko susidėlioti visus gyvenimo prioritetus. Iš naujo pažvelgti vienas į kitą, tik kitomis jau akimis ir susikibus rankomis, bendromis pastangomis sutelkti visą dėmesį į tą mažą žmogų. Vėliau pastebėjome, kad pirmiausia tapome daug kantresni vienas kitam. To išmokė sūnus. Jam atsiradus, tapome lygiaverčiais partneriais, kai tėtis skuba namo pas mažylį, jog mama turėtų laisvą minutę. O mama savo ruožtu tas minutes skiria skaniai vakarienei, kad galėtume skirti vien tik sau laiko vakarieniaudami. Tiesiog mes tapome švelnesni ir geresni vienas kitam.
– Apibūdinkite savo partnerį kaip tėtį?
– Mano vyras yra nuostabus tėtis. Dažnai pagalvoju, kaip man pasisekė, kad sūnų auginu su tokiu vyru. Jis visiškai atsidavęs tėvystei. Smagu, kai jie su sūnumi turi susikūrę savo ritualus, kuriuose mama nedalyvauja. Tai tėčio ir sūnaus laikas. Žaviuosi tuo jo noru dalyvauti vaiko gyvenime, tiek pat, kiek mama. Manau, kad tas judviejų ryšys, kuris kuriamas nuo pirmų vaiko gyvenimo dienų, ateityje tik augs.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate, augindami vaikutį?
– Kiekvienas vaiko rytas yra iššūkis, nes tai yra mūsų pirmasis vaikelis. Kasdien sulaukiame kažko naujo, bet ar tai neįveikiama? Tikrai ne. Nes tie iššūkiai mums yra malonūs. Kartu su juo patiriame visus pirmuosius kartus. Ir tai teikia begalę džiaugsmo. Gal žindymo pradžia, kaip ir kiekvienai mamai, buvo sunki, tačiau, turint tokį stiprų ramstį kaip mūsų tėtis, ir jį įveikėme drauge. Ir šis iššūkis tapo malonumu. Džiaugiuosi, kad viską darome bendrai ir kad jaučiame vienas kito palaikymą, kai to labiausiai reikia.
– Įsimintiniausia istorija, kuri nutiko jūsų šeimai?
– Visa ta istorija yra susijusi su emigracija. Gal tai buvo lengviau, nes dar nebuvo Rojaus mūsų gyvenime. Grįžę į Lietuvą atostogų ir čia praleidę nuostabų laiką pačių artimiausių žmonių draugijoje, skrisdami atgal į Dubliną jau žinojome, kad skrendame tik susirinkti daiktų. Tad per dvi savaites išnuomojome savo apartamentus, išėjome iš darbo, pardavėme automobilį, susipakavome daiktus ir grįžome į Lietuvą. Ten, kur mūsų visada laukė.
– Kaip dažnai keliaujate su visa šeima? Kur toliausiai buvote?
– Su sūnumi keliauti pradėjome, kai jam buvo 20 dienų. Pirmoji kelionė buvo iš sostinės į Palangą švęsti Kalėdų. Vėliau tų kelionių buvo begalė. Vasarą keliavome po visą Lietuvą, o pavasarį jau skridome į Turkiją. Sunkiausia yra ištaikyti momentus, kai vaikas jau snūduriuoja, kad pradėtume kelionę automobiliu, bet visada turime žaislų, knygelių ir užkandžių. Lengviausia kelionė buvo lėktuvu. Labiausiai bijojau skrydžio ir galvoje dėliojausi atsiprašymo kalbas kitiems keleiviams, jei Rojus būtų neramus. Tačiau tiek pirmyn, tiek atgal mano glėbyje jis išmiegojo visą skrydį.
– Kodėl jūs esate verčiausi tapti metų šeima?
– Esame šeima, kuri komforto zoną iškeitė į galimybę gyventi ir kurti savo šalyje. Siekiame nuo pat pradžių, kad vaikas augtų, pažintų ir mokytųsi Lietuvoje su galimybe pažinti kitas šalis. Prisipažįstu, kad dalyvavimas šiame konkurse iš tiesų yra žaidimas, nes svarbiausia yra dalyvauti. Mūsų didžiausias laimėjimas šiuo metu bėgioja po namus, o mes jam esame pasiruošę parodyti visą pasaulį. Sėkmės visoms šeimoms.