– Kartą pasakėte, jog tėvai dažnai pamiršta, kad patys buvo vaikais. Kas jums neleidžia to pamiršti?
– Aš buvau sunkus vaikas. Ne dėl to, kad blogas, bet buvau judrus vaikas, vaikas su nuomone ir vaikas, kuris į pasaulį žiūrėjo kitaip nei įprasta. Dėl to prieš drausmindama savo vaikus, stengiuosi prisiminti, kokia buvau pati. Pavyzdžiui, mano šalyje mergaitėms neleisdavo žaisti futbolo, nes pagal tradiciją, tai ne mergaičių žaidimas. Mane užaugino senelis ir močiutė, jie turėjo savo požiūrį, kuris ne visada sutapdavo su manuoju, dėl to gaudavau diržo. Bet dariau savo, žaidžiau futbolą ir gavau stipendiją į geriausią Etiopijos universitetą, galėjau studijuoti nemokamai. Todėl reikia labai gerai pagalvoti, prieš draudžiant ką nors vaikui. Galbūt čia jo kelias.
– Ar matote save savo vaikuose?
– Labai. Nors visi trys yra labai skirtingi, mano bruožų turi. Vyresnioji dukra yra labai tvirto charakterio, ji labai daug skaito. Man močiutė vaikystėje sakydavo: „Dukryte, sugadinsi akis“. Dabar tą patį sakau savo vaikui. Bet skaitymas negadina akių. Ji perskaito po tris knygas per savaitę. Sūnus, kuriam dabar septyni, žaidė futbolą, dabar šoka. Visi trys labai savarankiški. Dukrytė nuo pirmos klasės pradėjo pati važiuoti į mokyklą. Porą savaičių nuvežiau, paskui pasakė, kad gali ir pati. Su didele nuoskauda ją paleidau. Būna, kad vaikai užmiega autobuse ir skambina, kad pasimetė. Bet dėl to aš myliu Vilnių, nes jis yra labai saugus miestas.
– Ar matote skirtumus tarp to, kaip jūs auklėjate vaikus ir kaip tą daro lietuviai tėvai?
– Manau, kad didžiausia problema ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio tėvų yra tai, kad keičiasi auklėjimo būdas. Bet tik mama ir tėtis žino, kaip jų vaikams geriausia. Be abejo, nekalbu apie tokias šeimas, kur vaikams gresia pavojus sveikatai ar gyvybei. Bet jei tu nesi asocialus, neabejoju, kad užauginsi savo vaiką doru ir geru žmogumi.
– Kaip jūsų šeimoje: leidžiama viskas ar yra nustatytos ribos?
– Yra ribos. Pavyzdžiui, kai einame į svečius, aplinkiniai stebisi, kad mano vaikai valgo viską. Taip, jie nuo mažens yra pripratę, kad jei maistas yra padėtas ant stalo, nesirenkame, kad šito nevalgysime, ano nevalgysime. Jei nenori dabar, pavalgysi vėliau. Neturime dėl to bėdų. Bet aš manau, kad taisyklės turi atitikti kiekvieno vaiko amžių. Negali tų pačių taikyti dvylikametei ir keturmečiui.
– Auginate tris vaikus, tai daug ar mažai?
– Ir daug, ir mažai. Viskas priklauso nuo žmogaus. Gal pasirodysiu seksistė, bet pasakysiu, kad moterims yra labai didelis iššūkis ne pastoti ar išnešioti ir pagimdyti vaikus, o išlaikyti ryšį su jais ir nešti didžiulę atsakomybę ant savo pečių. Visiems žinoma, kad Lietuvoje skyrybų skaičius yra didelis. Dažniausiai vaikai lieka su mama. Labai norėtųsi, kad vyrai prisimintų, jog tėvystė nesibaigia tuomet, kai baigiasi santykiai su antrąja puse. Vaikai turi gauti tą pačią meilę kaip ir iki skyrybų. Mama negali atstoti tėčio.
– O kaip vertinate Lietuvos tėčius?
– Negaliu kalbėti apie visus. Yra labai šaunių ir atsakingų, o yra tokių, kurie naudoja vaikus kerštui. Tai neteisinga. Tėvai vaikams turi suteikti saugumo jausmą. Nuo to priklauso vaikų ateitis. Labai norėtųsi, kad visi žmonės suprastų, jog pirmoje vietoje turi būti vaikų interesas.
– Ar jūsų vaikai domisi jūsų gimtine?
– Mažiukas dar ne, jis sako, kad prieš milijoną metų, kai nebuvo žemės... tada buvo Afrika. Vyresnioji jau daug dalykų suvokia ir supranta, ją džiugina mintis, kad vieną dieną skrisime į Etiopiją. Vidurinis sūnus yra labai didelis Lietuvos patriotas, bet mėgsta keliauti, todėl manau, kad kai nuvyks, pamils ir Etiopiją.
– Savo šaknų nepamirštate?
– Be abejo, kad ne. Pasakoju vaikams, klausomės muzikos, valgome aštrų maistą. Per šiuos dalykus pažindinu vaikus su savo gimtine. Kalbame namuose lietuviška, tik su vyresniąja – angliškai. Ji taip pati nori.
– Kaip Etiopijoje yra auklėjami vaikai?
– Pagrindinė taisyklė – nelįsk suaugusiajam į akis. Iš tiesų, kai kartais kalbu su vyresnio amžiaus žmonėmis Lietuvoje, randu sąsajų su Etiopija. Jų laikais auklėjimas buvo toks pats, kaip ir aš buvau auklėjama – ir diržo būta, ir pagarba vyresniems buvo reikalaujama, į tėvus kartais net „jūs“ kreipdavomės. Etiopijoje taip yra iki šiol.
– Jūs nuo tokio auklėjimo atsiribojote?
– Žiūrint apie ką kalbėsime. Jei apie televizoriaus žiūrėjimą, mamos žodis yra paskutinis. Bet jei apie tai, kokios spalvos megztinį nori apsirengti, gali spręsti pats.
– Kokie yra maloniausi jūsų prisiminimai iš vaikystės?
– Bendrystės jausmas. Užaugau kaime. Kiekvieną vakarą melsdavomės. Turgavietėje susirinkdavo visi kaimo gyventojai ir melsdavosi. Pamenu tą karščio ir dulkių mišinį, futbolo žaidimą su kamuoliu, kuris buvo padarytas iš kojinės. Plastmasinio neturėjome. Aš daug ką dariau, ko negalima buvo mergaitėms, ir vienintelis žmogus, kuris mane palaikydavo, buvo senelis. Jis man buvo ir kaip tėtis, ir kaip draugas.
– Žmonės, kurie kažko neturėjo vaikystėje, vėliau bando savo vaikams tai kompensuoti. Kaip jūsų šeimoje yra su žaislų pirkimo manija?
– Aš pykstu nuo žaislų, jie man kelia stresą. Ir mano vaikai ne tiek žaidžia su jais, kiek nori juos turėti. Viena mano taisyklių yra, kad žaislų neperku. Bet žaislų mūsų namuose vis tiek pilna – padovanoja per gimtadienius, šventes. Kartais juos pakuoju ir padedu kur nors. Jei nori, pasiima ir žaidžia. Aš noriu, kad žmonija pasikeistų ir nuo plastmasės grįžtų prie molio, akmenukų. Tai yra natūralūs žaislai, kurie nekenkia. Be to, vaikystė visada yra apie bėgimą ir draugus. Kartais mūsų namuose susirenka dvidešimt du vaikai. Jie pasileidžia muziką, šoka, žaidžia slėpynes... Kodėl ne? Gražias sienas gali laikyti, bet kas iš jų?