– Su kokiais iššūkiais susiduriate kasdien, derindama motinystę ir darbą?
– Su iššūkiais susiduria kiekviena šeima, kuri turi vaikų, nesvarbu ar derina darbą su motinyste, ar ne, nes vien vaikų turėjimas jau yra iššūkis. Skirtumas tas, kad esu pati sau direktorė, pati susidėlioju savo darbo dieną, užimtumą. Bet sąžinės graužatį, kai dirbi, nors galėtum būti su vaikais, vis tiek jauti. Kita vertus, turi suprasti, kad vaikai irgi turi socializuotis, būti tarp savo bendraamžių. Negali būti visada su jais kaip koks savanaudis. Reikia vaikus paleisti. Daugelis mamų skundžiasi, kaip jų vaikams sunku darželyje... Jiems nėra sunku. Čia mums yra sunkiau, nes vis baiminamės, o kaip gi jis ten be manęs? Nusiraminkite, viskas jam gerai. Kad ir kaip bebūtų, esu už kokybišką laiką su vaikais, o ne kiekybišką.
– Auginate mergaitę ir berniuką. Tiesa ar mitas, kad berniukus auginti sunkiau nei mergaites?
– Neišskirčiau lytiškumo. Aišku, kad jie skirtingi, bet nežinau, kiek tai priklauso nuo lyties. Man labai padeda Cecilija. Kaip sakome, ji yra rimčiausia iš Stonkų šeimos ir, juokaujame, kad jai ne 6 metai, o 42, nes kartais ji mus suima į rankas ir sako: viskas bus gerai, viskas praeis. (Šypsosi.)
– Pati esate aktyvi socialinių tinklų veikėja. Nevengiate ten pasirodyti ir su vaikais. Kokia jūsų nuomonė apie vaikus socialiniuose tinkluose?
– Aš manau, kad tai yra normalu. Kiekvienas turi savo nuomonę ir kiekvienas gali pasirinkti taip, kaip jam geriausia. Mano transliuojama žinutė yra išmokinti lietuvius pagaliau džiaugtis kitų laime, kitų sėkme, o ne pavydėti ir niurzgėti, kritikuoti ir pykti. Lieti tulžį labai lengva ir tam nereikia jokių pastangų, o štai norint surasti gėrį, reikia pasistengti. Savo pavyzdžiu noriu paraginti nesiskaidyti, nes esame tam per maži, o geriau vienytis ir pasidžiaugti vieniems už kitus arba kartu paliūdėti, kai kažkas yra blogai.
– Ar dažnai susiduriate su aršia mamų kritika?
– Ne. Apskritai per šiuos ketverius metus mano brendas „Moterų pasaulyje“ suvienijo didelę gvardiją moterų, kurios nebūtinai mamos, bet turi kitokį požiūrį į moters vaidmenį visuomenėje, į problemas, bėdas ir moka pasijuokti iš savęs. Noriu, kad mes mažiau kritikuotume, mažiau laikytumės nerašytų taisyklių. Visada sakau, kad susikurti taisykles sau reikia patiems, nes nėra vienos, kuri tiktų visiems.
– Bet sutikime, kad tų taisyklių ypač moterims yra išties nemažai...
– Tikrai labai daug, todėl aš ir kovoju, iškėlusi vėliavą. Mano pasisakymai, vaizdai galbūt šokiruoja, bet matau, kad to reikia. Moterų palaikymas yra mano vienintelis paskatinimas ir žinojimas, kad einu teisingu keliu. Dėl to ir raginu palaikyti viena kitą, nes kas gi kitas mus geriau supras, nei mes pačios?
– Kokias dažniausiai problemas, bėdas matote moterų pasaulyje?
– Moterys labai bijo žengti pirmą žingsnį, išbandyti kažką naujo, ryžtis pokyčiams, bet tas tinka visiems – ne tik moterims. Mūsų visuomenėje kažko nežinojimas ar nemokėjimas priimamas labai griežtai. Žmogus akimirksniu nulinčiuojamas, iš jo atimamas pasitikėjimas savimi ir noras kažką daryti. O aš skatinu daryti, nes tik per klaidas atrandi savo kelią.
– Kalbant apie nežinojimą, klaidas ir vaikus. Kur pati semiatės žinių?
– Kalbant apie mamas ir vaikų auginimą, kartais būna tokių dienų, kai nebegali susitvarkyti su savo vaikais. Bet mes įpratusios užsisklęsti ir niekam apie tai nepasakoti. Reikia suprasti, kad kiekvienas toks nutylėjimas niekur nedingsta. Mes juos sandėliuojame, nes mūsų visuomenėje įprasta, kad negali būti kažkas blogai, juk turime piešti tobulą šeimos, santykių paveikslėlį. Bet, kai tų negatyvių emocijų prisikaupia per daug, burbulas sprogsta ir kartais pasekmės būna labai liūdnos. Aš prisėmiau atsakomybę kalbėti garsiai apie tai, kad kartais būna tokių dienų, kai tau viskas krenta iš rankų, kad tavęs vaikai neklauso, kad jie serga, kad tu esi pavargusi, nes tu turi teisę būti pavargusi. Tuomet moterys nustemba: jos supranta, kad nėra blogos mamos vien dėl to, kad jaučiasi pavargusios nuo savo vaikų. Tai yra normalu. Turbūt dažnas žmogus šiandien apie tai dar tik pagalvoja, o aš tą ir pasakau.
– O kokią žinutę kasdien siunčiate savo vaikams?
– Ji būna įvairi, bet pagrindiniai dalykai, kuriuos skiepiju, yra pagarba suaugusiems ir mokėjimas įvertinti tai, ką turi. Mes dažnai įsisukame į tokį ratą ir pradedame nebemokėti džiaugtis tuo, ką turime. Siekiamybė visada yra gerai, būti tarp geriausiųjų – irgi, bet dažnai susikoncentravę ties tam tikrais tikslais, pamirštame pasidžiaugti šiandiena. Paskutinė tatuiruotė, kurią pasidariau – laikrodis ant rankos, kuris visada rodo „dabar“, nes mes gyvename arba praeitimi, arba ateitimi, bet pamirštame dabartį. Ši žinutė yra ne tik mano vaikams, bet ir man pačiai, mano šeimai, moterims, žmonėms, kurie mane seka. Išmokime pasidžiaugti tuo, ką turime, kas mus supa dabar, o ne tada, kai netenkame.
– O kalbant žemiškiau apie tai ką turi. Kaip kovojate su vaikų noru turėti kuo daugiau?
– Patikėkite, į mano pačios veiklą įtraukti ir vaikai. Jie žino, kad jei nesusidės savo žaislų, juos sudėsiu aš ir išvešiu savo herojėms, kurioms reikia visokeriopos pagalbos.
– O parduotuvėse ar ramiai praeinate pro lentynas?
– Dabar jau taip. Vieną kartą Cecilija po visos dienos darželyje parduotuvėje užsimanė ponio galvos. Matau, kad viskas eina isterijos link. Sugalvojau tokį dalyką, kad atkartosiu viską, ką ji darys. Ji cypė – aš cypiau, ji griūna ant žemės – aš griūnu ant žemės. Kai jau abi gulėjome prekybos centre ant žemės ir rėkėme, ji atsimerkė, pažiūrėjo į mane, atsistojo, ištiesė man ranką ir sako: mama, ką tu čia darai, žmonės žiūri. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Aš nutariau, kad jai padarysiu gėdą, o ne ji – man. O Pranas, galima sakyti, išaugo prekybos centre, todėl jam buvo įprasta, kad negali visko imti. Bet yra šventės, ypatingos progos, kai važiuojame su vaikais rinktis žaislų, jų neperkame iš karto, bet žinome, ko jie konkrečiai nori ir tą gauna, kai ateina gimtadienis, kai surenka tam tikrą skaičių šypsenėlių ar tiesiog nusipelno.
– Turite namuose tam tikrų taisyklių, kurių laikotės?
– Turime ir kartais jų nesilaikome. Juk tai ir yra privalumas – kai susikuri taisykles pats, gali kartais jas ir sulaužyti.