Motinos ir vaiko ryšys labai glaudus
Japonijoje ryšys tarp motinos ir vaiko labai stiprus. Jie kartu miega, moterys nešioja vaikus, o praeityje ryšėdavo skraistes, panašiai kaip nešykles.
Motinos besąlygiškai priima savo vaikus – kad ir kaip vaikas elgtųsi, savo motinos akyse jis yra tobulas.
Pagrindinė auklėjimo taisyklė – iki 5-erių metų vaikui leidžiama viskas. Užsieniečiams tai atrodo pernelyg atlaidu, tarsi piktnaudžiavimas, bet taip nėra – tiesiog vaikai auga, žinodami, kad yra geri. Tyrėjų teigimu, pozityvus tėvų elgesys mažina vaikų probleminio elgesio riziką, taip pat gerina vaikų su vystymosi sutrikimais elgesį.
Japonų auklėjimo sistema
Pasak garsiosios Japonų auklėjimo sistemos, vaikai yra tobuli iki 5 metų, nuo 5 iki 15 metų su jais elgiamasi lyg su tarnais, o sulaukus 15 metų jie laikomi lygiais tėvams ir kitiems suaugusiems.
Daugelis užsieniečių šio mąstymo nesupranta ir neteisingai jį interpretuoja.
Šios filosofijos tikslas – užauginti visuomenės narį, kuriam asmeniniai interesai nėra svarbiausias dalykas. Japonai stengiasi užauginti harmoningą asmenybę, kuri sugebės rasti savo tikslą ir nepervertins savo vertės.
Pirmu etapu tėvai apsupa vaikus begaline meile ir rūpesčiu.
Antru etapu jų meilė nedingsta. Vaikas mokosi gyventi pagal visuomenės taisykles, stengiasi suvokti savo paskirtį šiame pasaulyje. Kadangi vaiko ir motinos ryšys labai stiprus, vaikas stengiasi elgtis tinkamai, kad nenuliūdintų ir nesupykdytų motinos.
Trečiu etapu vaikas tampa visateisiu visuomenės nariu.
Šeima – vienas svarbiausių dalykų gyvenime
Vaikus augina motinos. Jie daug laiko praleidžia kartu – japonų manymu, vaikai neturi lankyti darželio iki 3 metų. Įprastai tėvai neprašo senelių prižiūrėti anūkų, nesamdo auklės. Bet vaikai daug laiko praleidžia su seneliais ir kitais giminaičiais. Jų santykiai su šeimos nariais šilti, nuoširdūs. Šeimos nariai visada palaiko, remia vieni kitus.
Tėvai – pavyzdys
Su japonėmis ir europietėmis motinomis kartą atliko eksperimentą. Jų paprašė pastatyti piramidę. Japonės pačios pastatė piramides, paskui paprašė savo vaikų pastatyti tokią pačią. Jei kuriam vaikui nepavykdavo, motina imdavo pati statyti piramidę.
Europietės motinos paaiškino savo vaikams, kaip statyti piramidę, tada paprašė vaikų pabandyti. Taigi japonės vadovavosi taisykle „daryk taip, kaip aš“, o europietės nepateikė jokio pavyzdžio ir pavedė vaikams viską daryti patiems.
Japonės neliepia vaikams daryti patiems. Jos pateikia pavyzdį ir parodo, kaip reikia daryti.
Dėmesys ir emocijos
Norint išmokyti vaikus gyventi kolektyve, visuomenėje, svarbu mokyti juos pastebėti ir gerbti žmonių jausmus ir interesus.
Japonės gerbia savo vaikų jausmus – nespaudžia jų, neskatina jausti gėdos, sutrikimo. Jos moko vaikus suprasti aplinkinių emocijas, netgi suasmeninti daiktus. Pavyzdžiui, jei berniukas nori sulaužyti savo žaislinę mašinėlę, japonė pasakys: „Vargšė mašinėlė, ji verks“. Europietė greičiausiai pasakys: „Baik, taip negalima.“
Japonai nesako, kad jų auklėjimo metodai geriausi, jų tradicijas dabar veikia vakarietiškos vertybės. Ir vis tik esminės sampratos, kaip antai, auginti vaikus ramiai, su meile, nesikeičia.
