Tiesa ta, kad anglų kalba gali būti nemandagi ir šiurkšti, tik britai tokios kalbos nesirenka.

Žiūrėdama, kaip auga mano sūnėnai, kuriems dabar 12 ir 18, visada svarsčiau, ar mano svainis ne per griežtas: net ir trimečiams – jokių alkūnių ant stalo, nugara tiesi, kalbėti pilna burna draudžiama, pertraukinėti ar kalbėti ant viršaus nevalia, naudojamasi peiliu ir šakute, servetėlėmis (ne rankove), nuo stalo pakilti leidžiama tik atsiprašius ir t.t.

Bet, berniukams paaugus, supratau, kad iš savo vaiko norėsiu to paties. Bendrauti su jais, būti šalia jų buvo vienas malonumas, tad grįžus į Lietuvą dažnai krūpčiodavau nuo amžinai reikalaujančio mūsų tautiečiukų tono, nuo rėkimo, jei mama neklauso, o kartais, jei ji „per daug paskendusi pokalbyje“ – ir kumštelėjimo į nugarą.

Aš tikiu, kad mokytis gero elgesio nėra niekada per anksti – juk geros manieros, visų pirma, prasideda nuo empatijos ir matymo, kur gali būti naudingas ar supratingas. Ir kiekviename vaiko augimo etape yra dalykų, kuriuos galima (nesikankinant) išmokti.

Tarkime, nuo 1 iki 2 metų vaikas gali tikrai išmokti pasisisveikinti ir atsisveikinti, padėkoti (gestų kalba pasiųsdamas bučkį) arba palenkdamas galvą. Luna labai ilgai vietoj ačiū sakė „aaaa-tipitipitipitip” – žodžio ilgumas priklausydavo nuo ačiū stiprumo). Dar vaikas gali išmokti sėdėti prie stalo valgydamas. Tokio amžiaus jis puikiausiai išsėdi 15 minučių. O jei neišsėdi ar pradeda mėtyti maistą, maistas baigiasi.

Rimantė Kulvinskytė
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas

Pagudrėjus, tarp 3 ir 4 metų, jau galima ir peilį su šakute į rankas paimti, ir stalo manierų pasimokyti. Idealiausia – per žaidimą. Mes su Luna kartais rengiame Karalienių pietus, kur labai ypatingai dailiai valgome. Ačiū ir prašom dabar taip pat įgauna komiškai mielų formų, tokių kaip „ačiū, mamyte brangioji“, „prašau, tėtuši, iš visų nuostabiausias“ (ne, ji ne pati taip sugalvojo – sugalvojome mes, bet jai tie barokiniai reikalai labai patinka, ir juos perkelia, bendraudama su kitais žmonėmis), o mes savo ruožtu į ją kreipiamės su visais karališkais titulais. Žodžiu, mandagiaujam labai tirštai, nes kartais, net ir atskiedus, labai daug lieka.

Dar vienas dalykas, kurio mokome dukrą, yra sveikintis: su kaimynais, su darželio darbuotojais, su mūsų draugais – Luna privalo pasisveikinti, o gėdintis, jeigu jau taip norisi, gali ir paskui. Manau, ateina laikas, kai tas gėdijimasis nėra nei mielas, nei ką – greičiau nemandagumas ir tiek.

Kantrybė. Sudėtingiausias reikalas, nes laukti, pakentėti, negriebti yra tikrų tikriausias iššūkis. Dar didesniu jis tapdavo, kai imdavau aiškinti, kad „būk maloni“ – tikiu, kad Luną šis žodžis siutindavo. Bet kai kartu nueidavome prie vaikų ir paklausdavome: „Tomukai, kaip manai, ar pažaidęs su šiuo žaislu, vėliau galėsi jį duoti Lunai?“, mano vaikas pasikeisdavo akyse. Ir sulaukdavo. O kartais – iš to džiaugsmo net ir pamiršdavo, kad to žaislo reikėjo.

Atsiprašau yra didelis dalykas. Žinau, kad šį žodį ištarti sunku net suaugusiajam. Bet aš dažnai savo vaiko atsiprašau. Ne tik nezgrabailiškai užkliuvusi. Bet ir tada, kai pakeliu balsą – dažniausiai ne dėl jos kaltės, o dėl to, kad esu pavargusi, ar diena nebuvo tokia, kokią planavau – tai taip pat dukrai paaiškinu. Kad mama susimovė. O kai ji mūsų ar draugų atsiprašo, visuomet pagiriu, jog pripažinti savo klaidas gali tik labai drąsūs ir stiprūs žmonės. Po ilgų kartojimų ji, niekada neatsiprašydavęs vaikas, dabar atsiprašinėja į kairę ir į dešinę.

Toliau skaitykite ČIA.