Savaitgalį susidūriau su šiek tiek pasimetusia močiute, ir supratau, jog mūsų mamų kartai, arba kai kuriems aplinkiniams tikrai yra painu ir neaišku, kaip čia tas vaikas auga. Ne su kažkokiu neigiamu atspalviu, o tiesiog, neaišku. Nes jie buvo auginami kitaip, daugybė dalykų vyko ir buvo traktuojami kaip savaime suprantami, nebuvo nei informacijos, nei galimybių, nei poreikio tas normas kvestionuoti. O dabartis yra kitokia, mes jau augome laisvoje šalyje, mums tapo prieinama kitokia nuomonė, galiausiai psichologijos mokslo pažanga ir populiarumas leidžia suvokti vaikų raidos ypatumus ir svarbiausius poreikius įvairiais amžiaus tarpsniais, o taip pat ir numatyti savo elgesio pasekmes.
Taigi mes renkamės auginti laisviau, bet tai nereiškia, kad vaikui yra viskas galima. Mes stengiamės nekurti dirbtinų barjerų (negalima kuistis stalčiuje, nes man po to reikės sutvarkyti, ar negalima kramtyti žaisliuko vien todėl, kad aš taip sugalvojau). Žodį „negalima“ stengiamės pakeisti, kas yra galima (su rozete nežaidžiame, nes pavojinga, mes žaidžiame su žaislais), tačiau tai nereiškia, kad namuose nėra ribų ar taisyklių. Vaikui ribos yra labai svarbios, jos palaiko saugumą ir pastovumą vaiko kasdienybėje. Tačiau ribos nėra vien tik žodis negalima, neliesk, neimk. Ribos apibrėžia ne tik tai, ko mes nedarome, bet ir ką darome, kaip elgiamės vieni su kitais, kaip reaguojame, kokius turime ritualus. Pvz., rankų plovimas prieš valgį irgi yra ribos pavyzdys, o jį išreikšti galima keliais būdais: „Nesėsk prie stalo purvinom rankomis“ arba „eikim nusiplauti rankas prieš valgį“. Mes renkamės pastarąjį. Ir tai, bendravime ir tame, kaip jaučiasi vaikas, daro labai didelį skirtumą. Kai pirmuoju atveju jis jaučiasi suklydęs, gal negeras, antruoju – gerbiamas, paskatinamas elgtis tinkamai.
Su vaiku mes elgiamės kaip su sau lygiu. Ir tai nereiškia, kad metukų Ugnė planuoja mūsų šeimos finansus – tikrai ne. Suaugę yra atsakingi už šeimos gerovę ir vaikus, ne atvirkščiai, tačiau mes bendraujame kaip su sau lygiu ta prasme, kad lygiai taip pat kaip gerbiame vienas kito poreikius, gerbiame ir vaiko. Net ir jei tie poreikiai mums atrodo kartais sunkiau suvokiami, kartais keistesni, kartais vaikiški, mes suprantame, kad tai yra mažo žmogaus svarbūs dalykai. Taigi, jei vaikui liūdna ir jis verkia, mes nesakom „nėr čia ko“, o apsikabiname. Juk kai mylimasis verkia nenumoji ranka. Kai vaikas suklysta, mes jo nebaudžiame, o apie tai pasikalbame ir klaidas aptariame lygiai taip pat kaip tarpusavyje aptariame iškilusius sunkumus. Nemačiau dar nei vieno suaugusiojo stovinčio kampe. Tai kodėl tada stovi vaikai?
Mes suprantame, jog tai, kad mes fiziškai didesni, mums nesuteikia teisės menkinti kitą, ar elgtis su juo nepagarbiai.
Todėl mes negėdinam (fuuui ką čia padarei), nesmerkiam, negąsdinam (jei neklausysi manęs parduotuvėje, tave nusives ta teta) nevadinam vaiko jo elgesį atspindinčiais apibendrinimais (ne vaikas yra blogas ar geras, o elgesys yra tinkamas arba netinkamas). Tai yra puikūs ir pagarbūs būdai brėžti ribas ir taisykles ir mokyti vaiką, kas yra priimtina, kas ne.
Mes leidžiam vaikui rinktis kada ir kaip bendrauti su aplinkiniais ir supančiu pasauliu gerbdami jo kūną ir ribas. Neverčiam vaiko apsikabinti, bučiuoti, žaisti su kažkuo, ko jis pats neinicijuoja. Juk nesakom draugei: „eik pabučiuok tą tetą atsisveikinant“. Taip pat negrūdam šaukšto į burną, o leidžiam rinktis pačiam, kiek ir kaip valgyti. Tokiu būdu formuojasi sveikas santykis su maistu ir pagarbus savo kūno suvokimas.
Kai mes liepiam, stumiam, kontroliuojam, o vėliau pykstam, baram, gėdinam, gąsdinam, baudžiam, kai giriam tik už pasiekimus o ne pastangas – mes neleidžiam žmogui augti laisvam. Vaiko rūpestis tampa ne kaip pasirinkti tinkamai, o kaip įtikti tėvams, kad negaučiau barti, o gaučiau meilės. Ir vaikai, nejausdami dėmesio ir pagarbos vien už tai, kad jie yra, ima maištauti ir elgtis tokiu būdu, už ką tą dėmesį gauna, arba pernelyg stengiasi ir būna tokie maži įsitempę šaunuoliai, arba maištauja, elgiasi netinkamai, nes toks elgesys automatiškai atkreipia tėvų dėmesį. O jiems būtent dėmesio taip reikia.
Kai mes su vaiku elgiamės dėmesingai, pagarbiai, atliepdami jo poreikius ir suprasdami amžiaus tarpsniui būdingus niuansus ir sunkumus, aptardami situacijas ir daug kalbėdamiesi, mes auginame asmenybę, kuri geba išreikšti tai, kas jiems svarbu, pats renkasi tinkamai, nes supranta to svarbą ir pasekmes, yra drąsus ir pasitikintis savimi ir pasauliu žmogus.
Ir taip, mes darom klaidų ir tikrai ne viskas pavyksta taip, kaip norėtume. Ir tai yra labai gerai! Tai taip pat moko vaiką, kad niekas nesame tobuli, ir to nesitikime ir iš jo. Visi klystame, iš savo klaidų mokomės, atsiprašome ir stengiamės jų nekartoti.
Kad ir kaip norime būti patys geriausi tėvai, labai svarbu yra priimti save net ir tuomet, kai mums nesiseka. To mus moko vaikai.
Jie priima mus besąlygiškai, su visais mūsų trūkumais ir klaidomis.
Parodykime savo elgesiu, ne tik mintimis, jog besąlygiškai mylime ir priimame ir mes juos.
Net ir tada, kai tikrai ne viskas galima.