– Rūta, kokioje šeimoje užaugote pati?
– Aš užaugau tradicinėje lietuviškoje šeimoje. Turiu gerus, mylinčius tėvus ir nuostabų brolį, su kuriuo esame labai artimi. Tarp mūsų su broliu – 7 metų skirtumas, bet tai niekada netrukdė, atvirkščiai – išėjo tik į naudą.
– Kokias vertybes jums šeimoje stengėsi įdiegti tėvai?
– Mano tėtis buvo labai griežtas, nuolat skatino siekti tikslų, laikytis žodžio ir neišsišokti. Tėtis mums su broliu įskiepijo atsakomybę už poelgius. Skatino mus pamilti aktyvų gyvenimo būdą, keliones ir sportą.
Mama visada buvo ir yra palaikanti bei pozityvi. Tikriausiai mamai turiu būti dėkinga už meilę gyvenimui. Ji mane visą gyvenimą mokė žmonėse ir situacijose matyti gerus dalykus, nieko nesmerkti.
– Apie kokią šeimą svajojote pati? Ar esate laiminga, ką turite šiandien?
– Augdama svajojau apie tradicinę šeimą. Pirmiausia svajojau apie baltą vestuvinę suknelę ir vyrą, kuris mylėtų mane iki gyvenimo galo. Deja, laikui bėgant mano požiūris keitėsi ir aš ėmiau maištauti. Pradžioje galvojau, kad su manimi kažkas negerai, nes sutilpti į visuomenės diktuojamą paveiksliuką man nepavyko, bet vėliau supratau, kad kiekvienai moteriai yra duotas kitoks gyvenimas. Ne kiekvienai iš mūsų lemta sukurti tai, ką kūrė mūsų tėvai.
Man patinka mano gyvenimas ir jo spalvingumas. Savo projekte „Šokoladas sielai“ aš nuolat bendrauju su moterimis ir matau, kad kiekviena iš mūsų privalo gyventi savo gyvenimą, nes jei mėgini būti tuo, kas nesi, tampi labai nelaiminga. Jeigu aš būčiau ir toliau mėginusi atkartoti savo tėvų gyvenimą, šiandien būčiau labai nelaiminga moteris.
Taigi, taip, esu laiminga. Dabar atsisukusi atgal matau, kad laimė yra tiesiog būsena, kurią galima pasiekti pačiais įvairiausiais būdais. Laimė taip pat labai dinamiška: vieną dieną atrodo, kad ją jau turi, o kitą dieną ji ima ir išprūsta iš rankų. Daug kartų pati įsitikinau, kad „pavyzdinės poros“ neegzistuoja ir vaikytis paveikslėlių nėra prasmės.
– Kada gimė jūsų dukra?
– Mano dukrytė gimė prieš 10 metų. Taigi, šiandien jai eina 11 metukai. Be proto ją myliu ir stengiuosi jai padėti augti ir skleistis.
– Kaip susiklostė santykiai su jos tėčiu? Ar dar palaikote ryšį? Ar mergaitė su juo bendrauja?
– Dukrytės santykiai su tėčiu yra puikūs. Mano dukters tėtis buvo mano pirmoji meilė, susipažinome su juo, kai man buvo 16 metų. Taigi, esame pažįstami 25 metus. Per tuos metus turėjome daug iššūkių, bet visada jautėme meilę ir pagarbą vienas kitam. Šiandien galiu tik pasikartoti sakydama, kad Ema turi nuostabų tėtį, kuris suteikia jai stabilumą, meilę ir absoliutų palaikymą gyvenime.
Jie matosi 3-4 dienas per savaitę, daug keliauja kartu. Tėtis visapusiškai dalyvauja jos gyvenime, ir aš jam esu be galo dėkinga, kad dalijasi su vaiku susijusiomis atsakomybėmis ir rūpesčiais.
– Ar nesunku bendraujant su dukra išlaviruoti tarp draugės ir mamos vaidmenų?
– Su dukra bendrauti sekasi labai gerai. Aš turiu nemažai iššūkių įvairiose gyvenimo srityse, bet kas liečia mano santykius su dukra, viskas klostosi puikiai.
Stengiuosi koncentruotis į mamos vaidmenį. Man atrodo, kad dukra gyvenime turi ir turės daug draugių, o mama yra viena. Taigi, laviruoti nereikia. Aš mėgaujuosi mamos vaidmeniu ir stengiuosi visa širdimi palaikyti savo dukrą. Nežinau, kaip man seksis vėliau, bet šiai dienai tvirtai žinau, kad pirmiausia dukrai esu mama. Savo problemoms spręsti turiu drauges, o vaikui stengiuosi būti geras pavyzdys, saugumas ir atrama.
– Šiuo metu savo gyvenimą kuriate kartu su sužadėtiniu Mindaugu, ar kartais pasvarstote apie dar vieną atžalą?
– Taip, norėtųsi. Man gal šiek tiek labiau nei Mindaugui. Anksčiau buvome į tai susitelkę, nuolat apie tai kalbėdavome, bet dabar nusprendėme pasitikėti gyvenimu ir mėgaujamės tuo, ką turime šiandien. Jeigu susilauksime dar vieno vaiko, bus puiku, jeigu ne – tuomet irgi gerai.
Man atrodo, kad kančia ir nusivylimas ateina į mano gyvenimą tada, kai aš įsikabinu į kokį nors paveikslėlį ir susikuriu lūkesčius. Kažkas aukščiau žino, kaip mums geriausia. Dedame pastangas, bet nesame prisirišę prie šios idėjos.
Rūta DELFI sutiko atsakyti ne tik į klausimus apie motinystę, bet ir išdrįso išbandyti iššūkį, kuriame jai buvo užduodami netikėti vaikų klausimai. Mažųjų mūsų skaitytojų mintys ne tik nustebino, bet ir privertė rimtai susimąstyti, todėl pašnekovė kai kuriems klausimams sunkiai rado tinkamą atsakymą.
– Kodėl, kai būna šalta, susidaro ledas?
– Vanduo išsigąsta šalčio ir sustingsta į ledą. Vanduo yra labai gudrus – jis prisitaiko ir keičiasi priklausomai nuo aplinkybių. Beje – taip pat, kaip ir mes.
– Jei į Raudonąją jūrą įmesiu mėlyną akmenį, kokios spalvos bus vanduo?
– Vandens spalva priklausys nuo tavo nuotaikos: jeigu mesi būdamas piktas, vanduo taps juodas, o jeigu nuotaika bus gera, gali pavirsti net oranžiniu. Siūlau nespėlioti, o pačiam išbandyti ir pažiūrėti.
– Kodėl pusryčiams negalima valgyti picos ar ledų?
– Hmmm... O kas sakė, kad negalima? Tikriausiai mama. Aš savo dukrai sakau, kad iš ryto, kai pabundi, kūnas būna labai išalkęs ir tam, kad jis gerai veiktų visą dieną, reikia į jį įdėti ką nors sveiko ir gero. Tokiu atveju jis kaip automobilis: jeigu myli savo mašiną, tai į ją pili tik gerą benziną – tada ji gerai tarnauja daug metų ir puikia važiuoja ten, kur tu nori.
– Ar įmanoma vaikščioti vandens paviršiumi ir nesušlapti?
– Šiandien tai įmanoma tik mūsų vaizduotėje ir sapnuose. Na, dar su tėčio pagalba, jeigu jis stiprus ir laiko tave už pažastų. Bet gyvenime viskas keičiasi ir greitu laiku japonai kažką išras, todėl nepasitikėk šiuo atsakymu ir jeigu jis tau svarbus, kartkartėmis pasidomėk išradimų naujienomis.
– Kodėl raidė Š varnelę turi viršuje, o ne apačioje?
– Varnelė viršuje dėdama todėl, kad karūna visada būna ant galvos. Raidė Š yra ypatinga – pagalvok, kiek gražių žodžių prasideda iš šios raidės. Nors... Gali būti, kad Š norėjo draugauti su Ž ir todėl pasidarė taip, kaip matė pas Ž – bijojo išsiskirti.
– Kada galima eiti per raudoną, o stovėti per žalią?
– Tik tada, kai užaugi ir supranti, kad raudona yra ne tavo spalva. Pirma turi išmokti laikytis visų taisyklių – bet tik tam, kad suaugęs galėtum sulaužyti tas, kurios tau nepatinka šiandien.
– Kiek pusių turi apskritimas?
– Apskritimas yra pati kiečiausia figūra. Ji turi tiek pusių, kiek tu nori. Jeigu tau nepatinka viena pusė, visada gali pasukti ir pamatyti kitą. Arba apeiti iš kitos pusės ir pamatyti dar įdomesnį vaizdą. Laimingiausi yra tie žmonės, kurie žino, kad gyvenimas turi daug pusių, ir mato tas puses, kurias nori matyti.
– Kodėl salos nenuplaukia tolyn, o lieka toje pačioje vietoje?
– Todėl, kad jos turi stiprias šaknis, kurios yra giliai po vandeniu. Tokias pat, kaip ir medis, kurio nenuneša vėjas.
– Jei yra šviesos greitis, tai koks yra tamsos greitis?
– Tamsos greitis yra toks pat greitas, kaip ir šviesos. Pagalvokim, kaip greitai ji užlieja kambarį, kai išsijungia lemputė. Arba kaip greitai sugenda gera nuotaika, kai išgirsti blogą naujieną.
– Ar paukščiai gali duoti pieno? Jei ne, iš ko yra pagamintas paukščių pienas?
– Paukščių pieną išgalvojo žmonės, kurie norėjo, kad mes valgytume daugiau saldainių. Galiu spėti, kad šie saldainiai ypatingesni tik tuo, kad greičiau išskraidina dantis iš burnos.
– Kodėl nuo saulės plaukai šviesėja, o kūnas tamsėja?
– O tu pastebėjai, kad kiekvienas džiaugiasi vis kitaip ir žavisi skirtingais dalykais? Tai gal kūnas džiaugiasi tamsėdamas, o plaukai šviesėdami? O gal jie taip įsėja, kad jiems jau nebe smagu, kaip tu manai?
– Kodėl vaikams reikia mokytis matematikos, jei suaugusieji vis tiek naudojasi skaičiuotuvais?
– Tam, kad galėtume patikrinti, ar skaičiuotuvai sako tiesą, nes kad ir kokie jie būtų tikslūs, kartais sumeluoja.
– Kodėl automobiliai yra gaminami greitesni, nei keliuose esantys greičio apribojamai?
– Jie yra sukurti žmonėms, kurie nori sulaužyti taisykles ir pažiūrėti, kas bus.
– Kodėl, kai čiaudime, užsimerkiame?
– Tam, kad nematytume, kiek žmonių apspjovėme, ir išmoktume nuoširdžiai atsiprašyti.
– Ar katėms gaminamas maistas yra pelių skonio?
– Siūlau pačiam išbandyti ir įsitikinti. Man atrodo, kad modernios katės mėgaujasi panašesniu į žmonių maistu.
