– Koks amžiaus skirtumas tarp vaikų šeimoje yra geriausias?

– Oficialiai tokio nėra, bet aš manau, kad antrojo vaiko planavimas remiasi ne tiek į skaičių, o į tai, kaip jaučiasi patys tėvai ir ypač mama. Vienoje šeimoje mama jau po metų gali jaustis energinga, geros nuotaikos ir stipri, todėl tikėtina, kad joks amžiaus skirtumas tarp vaikų nebus problema. Bet jei po pirmojo gimdymo mama buvo išsekusi, turėjo kokių nors sveikatos problemų ar nesutarė su partneriu, be abejo, planuoti dar vieną vaiką po metų bus sunku. Sakoma, kad optimaliausias amžiaus skirtumas tarp vaikų yra 3-4 metai, nes pirmasis jau truputį paaugęs, bet dar ne per daug didelis. Visgi amžius tėra gairės, ir viskas priklauso nuo tėvų savijautos. Būna atvejų, kai pirmas vaikas yra labai ramus, gerai miega, puikiai valgo, tuomet tėvai nieko nelaukdami nusprendžia susilaukti ir dar vieno, o šis būna visiškai kitoks. Tėvai gali labai nusivilti, nes lūkesčiai neatitinka realybės. Tokiu atveju bus sunku tiek pirmam, tiek antram vaikui. Todėl labai svarbu tinkamas nusiteikimas.

Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė
Sakoma, kad optimaliausias amžiaus skirtumas tarp vaikų yra 3-4 metai, nes pirmasis jau truputį paaugęs, bet dar ne per daug didelis. Visgi amžius tėra gairės, ir viskas priklauso nuo tėvų savijautos

– Vaikams kiek paaugus jaunesnysis dažniausiai ima pavyzdį iš vyresniojo. Kodėl brolis ar sesuo tampa didesniu autoritetu nei patys tėvai?

– Būna visaip, bet iš tiesų dažniau mažesnysis kopijuoja vyresnįjį. Dažnu atveju tokį elgesį užprogramuoja patys tėvai. Pavyzdžiui, sakome: „Žiūrėk, koks brolis didelis, todėl jis daro tą ir tą. Kai tu būsi toks, tu irgi taip darysi“. Brolio vyresnį amžių pateikiame kaip privalumą. O kiekvienas žmogus nori būti svarbus, reikšmingas ir turėti tuos privalumus. Vaikų iki trijų metų smegenys veikia labai aktyviai, jiems susiformuoja atitinkamas asmenybės modelis, todėl mažylis sąmoningai net nesuprasdamas ima kopijuoti brolį. Kitas dalykas, jis mato, kad didesnis gali užlipti, pasiekti, paimti, todėl net jei mes ir nelyginame jųdviejų sugebėjimų, jaunėlis vis tiek bandys tą daryti. Trečia priežastis – jei vyresnėlis yra aktyvus, susigalvoja daug pramogų ar jam įdomių veiklų mažyliui pasidaro smagu su juo. Visiems mums patinka tie, kurie yra panašūs į mus. O šeimoje panašiausias yra brolis ar sesė.

– Ar teisingai tėvai daro lygindami vaikus tarpusavyje?

– Tikrai ne. Daugelis turbūt tą daro nesąmoningai, nes taip buvo auklėjami patys. Anksčiau buvo manoma, kad tai padeda siekti aukštesnių tikslų. Bet lyginimas yra pirmas dalykas, ko reikėtų šiuolaikiniams tėvams atsisakyti. Jis kuria labai daug negatyvių emocijų vaiko viduje. O jei jau netyčia palyginome, reikia bandyti tą ištaisyti. Tarkime, pasakėme: „Žiūrėk, kaip broliukas daro“, iškart reikėtų įvardyti ir kitą pusę: „O tu darai tai, ko broliukas nemoka“. Reikia vaikui padėti suprasti, kad nors mes skirtingi, nė vienas dėl to nesame nei geresnis, nei blogesnis. Gal broliukas ir moka karstytis, bet gal tu geriau ropoji?

– Kad ir kaip bebūtų, auginant skirtingo amžiaus vaikus, nepabėgsi nuo skirtingų taisyklių. Kaip čia išlaviruoti ir nesukelti konflikto?

– Jei nekalbame apie kūdikį, būčiau linkusi sakyti, kad bendrosios taisyklės, turėtų būti taikomos visiems vienodos. Tarkime, valgome be telefono, valgome prie stalo, kalbame mandagiai. Gal į mažesnįjį galima žiūrėti atlaidžiau, o iš vyresniojo prašyti šio to daugiau. Kita vertus, galimos tam tikros išlygos, kaip kad, tarkime, mama gali dažniau pasiimti telefoną, nes jai reikia padaryti darbelį. Vyresnis brolis paima dažniau planšetę, nes jam reikia padaryti pamokas ar kokią nors užduotį. Kiekvienas namuose turime ne tik teises, bet ir pareigas. Kas turi daugiau pareigų, turi daugiau ir teisių. Bet reikia būti atsargiems, kad niekas nepradėtų tuo manipuliuotų – kad jaunėliui nebūtų siunčiama žinia, neva vyresnis yra svarbesnis ir labiau gerbtinas.

Dar labai svarbus ryšys su kiekvienu vaiku, reikia kalbėti su juo, paaiškinti, kodėl viena ar kita taisyklė yra svarbi. Tarkime, mažesnysis turi pasikloti lovą, išsivalyti dantukus ir apsirengti. Vyresnysis turi padengti stalą, sudėti skalbinius į skalbimo mašiną ir ją įjungti. O mama turi iškepti pačius skaniausius blynus ir išvalyti namus. Taip įvardijami mūsų skirtumai nėra akcentuojami, kad vienokiu būti yra geriau ar blogiau. Dar gerai duoti vaikams palyginimą per suaugusiuosius: aš turiu mokytis to ir to, o tėtis – to ir ano, bet tai nereiškia, kad kažkuris iš mūsų yra geresnis. Žinoma, nereikia tikėtis, kad vaikai tą iškart supras ir ims elgtis taip, kaip jūs norite. Neabejoju, kad teks išgyventi ne vieną dramą, išgirsti ne vieną gal ne visai malonų žodį, bet nereikia bijoti neigiamų vaiko emocijų, nes nuo jų nepabėgsime. Geriau jas priimti ir mokyti vaiką su jomis susidoroti nei bandyti išvengti. Tegu supykęs vaikas išsako viską, ką nori, o kai nurims, galime pradėti su juo kalbėtis. Pirmiausia reikėtų įvardyti jo emociją, paskui pasakyti, kaip dėl to jautėtės jūs ir brolis/ sesė/ tėtis ar kiti asmenys, priminti, kokie yra susitarimai. Tam labai svarbu iš anksto nustatyti susitarimus, kad vaikas juos gerai žinotų. Galiausiai paraginkite vaiką pagalvoti, ką jis kitaip gali padaryti, kai kitą kartą supyks, pasiūlykime alternatyvas ir skatinkime stengtis jas išbandyti kitą sykį susidūrus su tokia situacija. Emocijos yra normalu, bet mes negalime skaudinti kito, muštis. Gal jis gali pagniaužyti kamuoliuką, pamušti pagalvę, patrepsėti kojomis, o gal sugalvos pats ką nors.

– Dalis pykčių kyla dėl bandymo konkuruoti su brolius ar sese. Ar konkurencija gali būti „sveika“?

– Konkurencija yra sveika, kol ji yra adekvati. Normalu, jei vaikai kažkuo nepasidalina, pykstasi. Reikia tą priimti, atkakliai mokyti, rodyti, kaip tokius ginčus galima išspręsti. Konkurencija šeimoje tarp vaikų gali pasitarnauti. Vaikas su viskuo, kas jam gali nutikti ateityje, visų pirma mokosi dorotis šeimoje, bendraujant su tėvais, broliais/ sesermis. Jis mokosi spręsti konfliktus, todėl negalime jų barti, bausti dėl to, kad pyksta, kad vėliau tų emocijų neužgniaužtų, nes tai turės žalingų pasekmių ateityje. Jos kaupsis viduje ir išlįs dar baisesniais pavidalais (pvz. agresija suaugusiame amžiuje, santykių problemos, psichosomatinės ligos, depresija, nerimas ir kt.) Kol konkurencija nedaro niekam žalos, ji gali būti.

Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė
Maži vaikai dar neturi įgūdžių, kaip spręsti konfliktą. Jei paliekame juos vienus, gali kilti daug audrų, tačiau iš jų vaikai nieko nepasimokys, patirs pykčio, baimės, nusivylimo, su kuriais nežinos, kaip susitvarkyti

– O gal apskritai tėvams nereikia kištis į ginčus ir laukti, kol vaikai patys išsiaiškins?

– Jei vaikai yra ikimokyklinukai, siūlyčiau ne kištis, bet įsiterpti. Maži vaikai dar neturi įgūdžių, kaip spręsti konfliktą. Jei paliekame juos vienus, gali kilti daug audrų, tačiau iš jų vaikai nieko nepasimokys, patirs pykčio, baimės, nusivylimo, su kuriais nežinos, kaip susitvarkyti, tad tikėtina, jog konfliktų ir blogos savijautos tik daugės. Jei vaikas jau turi įgūdžių, esame prieš tai jį pakankamai pamokę, kaip vienu ar kitu atveju elgtis, kaip nukreipti emociją ir matome, kad jis gerai su tuo susitvarko, viskas yra puiku. Jei ne, ateikite, pasakykite: „Stop, jei jums dabar neišeina gražiai kalbėti/ žaisti, turite pabūti atskirai - vienas eikite į vieną kambarį, kitas – į kitą ir pabūnate ramiai.“ Kai vaikai ramybės būsenoje, vertėtų su abiem kartu pasikalbėti, pabūti tam tikru moderatoriumi, kas buvo, kas nutiko. Reikėtų išklausyti ir vieną, ir kitą. Šitaip mokome sąmoningo konfliktų sprendimo. Pasakome, kaip kiekvienas jaučiasi. Tada einame prie sprendimo: kaip galima daryti kitą kartą, kai susipyksite ar kad nesuspyktumėte. O jei matome, jog vienas iš brolių/ sesių pvz. atima iš kito žaislą, turėtume įsiterpti, įvardinti, jog toks elgesys yra netinkamas ir grąžinti tam, iš kurio buvo atimtas. Taip abu vaikučiai gauna svarbias pamokas.

– Kaip išmokyti dalintis tam tikrais žaislais, daiktais be pykčių?

– Labai svarbu, kad šeimoje turėtumėte aiškias dalinimosi taisykles. Jei du ar daugiau vaikų pretenduoja į tą patį žaislą, paskirstykite laiką, kiek kas su juo žaidžia. Būna įvairūs laikrodžiai/ laikmačiai, kur patys vaikai mato, kiek dar jiems liko žaisti, arba – kiek dar liko laukti. Nereikėtų vyresniam sakyti: būk protingesnis, atiduok. Tokiu atveju būti vyresniu tampa savotiška bausmė. Tas, kas paima pirmas, gali žaisti, tarkime, penkias minutes. Po to žaislas turi būti atiduodamas kitam. Jei pirmasis nenori atiduoti, turi įsikišti tėvai ir paimti. Šitaip formuojasi pasidalinimo įprotis: truputį – man, truputį – tau. Taip pat yra ir su skirtingais žaidimais. Jei vienas nori žaisti futbolą, o kitas – krepšinį, galime iš pradžių žaisti vieną, paskui kitą žaidimą. Turėtume to mokyti vaikus, nes priešingu atveju dažnai laimės tas, kurio balsas stipresnis, kuris fiziškai stipresnis, arba kuris moka pagąsdinti. Tai nėra naudinga nei vienam, nei kitam. Laimėjusysis išmoksta netinkamais būdais išsikovoti savo. Reikia suprasti, kad vaiko asmenybės pagrindinis modelis ugdosi iki 7 metų. Po to galime jau tik šlifuoti. Jei iki to vaikas išmoksta, kad jei jis stipriai rėks ar trauks, gaus savo, suaugęs jis gali būti tas, kuris lips kitiems per galvas, rėks, žemins kitus ir pats nesupras kodėl. Todėl tėvai į tokius rimtesnius konfliktus turėtų įsikišti.

– O kaip vertinate tuos tėvus, kurie perka vienodus drabužius, žaislus, daiktus savo vaikams, norėdami išvengti konfliktų?

– Viskas priklauso nuo to, ar tai vaiko noras, ar tėvų, nes taip paprasčiau, lengviau, ar parduodama du už vieno kainą. Jei tėvų – to daryti nereikėtų. Vaikas nuo metų jau pats gali parodyti, kas jam patinka, kas nepatinka. Jo žaislai – jo pasaulis, jo drabužiai atspindi jo pomėgius. Bet dažnai būna, kad vaikai patys nori vienodų daiktų, ypač žaislų. Jei taip, galime nupirkti, bet reikėtų skatinti sąmoningą pasirinkimą, parodyti, kad būti kitokiu, turėti savo nuomonę, pomėgius nėra blogai, priešingai – puiku. O turėdami skirtingų nuomonių ar pomėgių mes galime taip pat būti artimi ir draugauti. Tarkime, galime pasakyti, kad mes su tėčiu renkamės skirtingą maistą, skirtingus drabužius, bet dėl to nė vienas iš mūsų nėra nei blogesnis, nei geresnis. Galbūt leisti tam vaikui, kuris labiau linkęs prisitaikyti, rinktis pirmam. Be abejo, neišvengsime vienodų pirkinių, bet kartais vaikai pykstasi net ir turėdami lygiai tokius pačius žaislus.

– Kaip elgtis kitiems, jei tarkime vieno vaiko gimtadienis, ar ir kitam nešti kokią nors dovaną?

– Jei kalbame apie vaikus iki maždaug 7 metų, turime vaikams parodyti ir paaiškinti šventes ir jų esmę. Bet jų sąmoningas supratimas dar tik vystosi. Jie dar tik mokosi, jų savikontrolė dar tik ugdoma. Geriausia išeitis, jei ir kitam atneštume kažkokią dovanėlę, bet mažesnę. Reikia suprasti, kad vaikai nori dėmesio ir dėl jo konkuruoja, todėl nedidelė dovana tikrai meškos paslaugos nepadarys. Žinoma, nereikėtų nešti vienodų didelių dovanų, nes tuomet gimtadienis nebeteks prasmės.

Vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė
Jei tėvai nuolat barasi, nereikia tikėtis, kad vaikai gyvens taikiai. Bet jau mokyklinukai tampa brandesni, jų savikontrolė yra didesnė. Tokiame amžiuje jau turėtų būti lengviau

– Ar yra amžius, kai tie pykčiai tarp brolių aprimsta?

– Maždaug nuo 30-ties. (Juokiasi.) Daug kas priklauso nuo to, kiek vaikai buvo ugdomi, nuo tėvų temperamento, nuo to, kiek patys tėvai pykstasi tarpusavyje. Jei tėvai nuolat barasi, nereikia tikėtis, kad vaikai gyvens taikiai. Bet jau mokyklinukai tampa brandesni, jų savikontrolė yra didesnė. Tokiame amžiuje jau turėtų būti lengviau. Žinoma, santykiai yra dinamiškas procesas ir vienokių ar kitokių iššūkių visada kyla. Tačiau jei vaikas iki 7 metų įgyjo tinkamus asmenybės savybių pagrindus, vėliau bus tikrai lengviau. O jei nespėjo – nevertėtų graužtis, reiktų įvertinti, kokių įgūdžių vaikams trūksta bei juos kantriai ugdyti.