Gordonas Dahlas ir Enrico Moretti iš San Diego ir Berklio universitetų Kalifornijoje šią tendenciją pastebėjo prieš gerą dešimtmetį, o vėliau intensyviai tyrė JAV gyventojų surašymo duomenis, kad įrodytų savo įžvalgų pagrįstumą. Jie pastebėjo, kad vyrai labiau linkę pasipiršti, kai paaiškėja, kad partnerė laukiasi berniuko, be to, gimus sūnui, vyrai rečiau pareiškia norą skirtis. Tą patį patvirtino ir ekonomistė Laura Giuliano. Išanalizavusi informaciją apie 1998–2000 metais gimusių vaikų tėvus, ji priėjo prie išvados, kad sūnų susilaukiančios poros po trejų vedybinio gyvenimo metų paprastai dar negalvoja apie skyrybas.
Dar įdomiau tai, kad sūnūs tampa santuokos garantu net ir tada, kai jų motinos nėra iš pat pradžių nusiteikusios susieti savo gyvenimo su jų tėčiais. Kaip rodo duomenys, tokių aplinkybių išprovokuotų santuokų atveju skyrybų pasitaiko 20 proc. rečiau, jei porai gimsta sūnus. Manoma, jog iš dalies taip yra todėl, kad gimus sūnui vyrai daug daugiau padeda partnerei rūpintis vaiku nei tada, kai gimsta duktė, o toks pareigų pasiskirstymas, savo ruožtu, teigiamai veikia ne tik intymaus gyvenimo kokybę, bet ir visas kitas santykių sferas. Deja, yra ir kita medalio pusė. L.Giuliano taip pat užsimena, kad, daugelio apklaustų motinų nuomone, nuo skyrybų teko susilaikyti nepaisant nuolatinių nesutarimų. Kitaip sakant, sūnūs gelbėjo net tas santuokas, kurių galbūt ir nereikėjo gelbėti.
Komentuodami tokią padėtį, specialistai pasiūlė keletą altruistinių paaiškinimų. Pavyzdžiui, šeimų terapeutė Vienna Pharaon mano, kad įtakos čia turi vadinamasis „mažojo aš“ fenomenas, t. y., tėvų siekis sukurti tobulesnę savo pačių versiją. Lygiai kaip tėčiai labiau linksta prisirišti prie sūnų, kuriuos paprasčiau laikyti savo pačių atspindžiu, taip pat ir mamos elgiasi su dukterimis.
