Paskui, kai man buvo 23, visus šokiravau, išsinuomojęs savo atskirą butą Vilniuje už 150 JAV dolerių per mėnesį. Tai buvo 1993 metai ir normali alga (pvz., mano mamos) buvo apie 10-15 dolerių per mėnesį. Aš tada uždirbdavau nenormaliai daug, nes vertėjavau už valiutą ir buvau tiek išpindėjęs, kad visur važinėdavau taksi, valgydavau restoranuose ir man buvo jūra lygiai iki kelių. Mamos draugės buvo šoke: ką čia Andriukas sugalvojo, ar pasiuto, tokius pinigus mokėti, kam čia reikia, geriau mamai padėtų. O man buvo labai gerai: aš buvau pats sau šeimininkas.

Aš norėjau būti pats sau vienas, šeimininkas ir bosas. Man sakydavo: „tai juk būry smagiau“. Aš sakydavau – ne, man ne smagiau. Aš nenoriu jūsų būrio
Andrius Užkalnis

Paskui išvažiavau dirbti į Angliją ir ten šokiravau daugelį, išsinuomojęs už 40 proc. savo nemažos BBC algos atskirą naują butą, užuot gyvenęs, kaip buvo įprasta jauniems kolegoms, kurie keliese imdavo vieną namą, kad sutaupytų pinigų. Aš norėjau būti pats sau vienas, šeimininkas ir bosas. Man sakydavo: „tai juk būry smagiau“. Aš sakydavau – ne, man ne smagiau. Aš nenoriu jūsų būrio.

Kažkada suaugusiems vaikams, net ir sukūrus šeimą, pas tėvus gyventi buvo normalu. Patys prieš save teisindavosi, girdi, o kur tu gausi savo butą, kai neduoda (patiems užsidirbti ir išsinuomoti neateidavo į galvą). Visi žinojo, kad nieko normalaus tame gyvenime nėra: visi ėdė vieni kitus ir visi žinojo, kad būna tokie zoologiniai tipai, kaip nuskriausta ėdama marti, girtas žentas ir pikta uošvė, ir dar būna uošvis, kuris šiaip geras žmogus, bet daug neaiškina. O kai vaikai atsiranda (nors nelabai aišku, iš kur jie atsirasdavo, nes sutuoktiniai negalėdavo mylėtis: „mamą pažadinsi“), tai visada būna vaikų močiutė, kuri neužsikimšdama aiškina apie viską, nes ji viską geriau žino („kai būsi mano metų, suprasi“).

Jei tai tėvo mama, tai ji kruša protą marčiai kiekvieną dieną apie tai, ką reikia ir kaip gaminti, kur laikyti žirkles ir kodėl tu, Jolantėle, tiek pinigų laidai triusikams ir kodėl tu pirkai šitą ir tą, kai tau visai nereikėjo. Marti tylėdama galvodavo – palauk, gyvate, tu nudvėsi vieną dieną, aš ateisiu tau ant kapo pamyžti, tu pragare būdama prisiminsi viską, kiek tu man gyvenimą nuodijai.

Jei tai žmonos mama, tai žentas dažniausiai tyli ir nuryja, kol baigiasi kantrybė ir paskui jau kai pavaro, tai maža nepasirodo niekam. Žmona šiaip nepatenkinta, kad vyras taip nesusivaldė ir ant mamos išsikrovė, bet supranta, kad mama ilgai ir kruopščiai pati rovėsi.

Kad bus pragaras, žinojo visi: net idiotiškuose „vestuviniuose laikraščiuose“, per šventę privalomuose greta tortų ir dainavimų „karti karti degtinė karti“, kur būdavo surenkami triskart prarūgę bajeriai apie draugiškas bokso varžybas tarp žento ir uošvės, būdavo viskas surašyta apie tai, koks bus gyvenimas.

Tai būdavo gyvenimas, kur visi vieni kitiems linkėdavo mirties. Kalbėdavo apie tai, ir visą laiką paaiškėdavo anūkėlių dėka: ką girdėdavo, tą ir sakydavo: „močiute, o kai tu numirsi, aš galėsiu tavo kambarį turėti“? Mat jie tuos svarstymus yra jau girdėję ne vieną kartą. Vyro mama patyliukais, o kartais ir ne patyliukais, aiškindavo, kad jos sūnelis ir geresnę žmoną galėjo gauti. Žmonos mama pasvarstydavo, ar jos nuostabi dukrelė būtų galėjusi geriau ištekėti. Gal kitas vyras ir daugiau uždirbtų, ir mažiau gertų.

Laikai pasikeitė, aplinkybės irgi, ir atsirado ištisa veislė žmonių, kurie tiesiog renkasi gyventi pas tėvus, nes jiems taip labiau patinka. Jūs tokių pažįstate. Jie visiškai nėra reti ar egzotiniai.
Tėvai gyvena kartu su vaikais, ir vaikai gauna labai daug už nedidelę kainą: reikia tik kentėti kasdienį aiškinimą apie viską ir nenorėti turėti savo gyvenimo, savo skonio ir beveik jokių savo pasirinkimų. Kartais, tiesa, galima nueiti į kiną pagal savo pasirinkimą, bet šiaip geriau nereikia ir to, nes mama klaus, „apie ką filmas buvo“, ir tada suvoksi, kad geriau jau būtum nuėjęs kur nors, ką mama žino, negu bandyti jai išaiškinti, ką žiūrėjai kine – ką bepasakotum, sakys „aš tokių nežiūriu ir nesuprantu“.

Reikia priprasti prie to, kad mama visada klausinės, kiekvieną dieną, kai ko nors ieškosi: „ko ieškai, gal aš mačiau?“, o pasakius, kad ieškai planšetės pakrovėjo, pasipiktinusiu tonu atšaus: „aš tai tikrai neėmiau“, lyg ją kas būtų kaltinęs.

Reikia priprasti prie to, kad negalėsi nueiti į parduotuvę ramiai, nes dar tau einant pro duris, mama pareikš, kad mes visko turim namie, ką tu ten pirksi. Nesvarbu, kad tau 30 metų
Andrius Užkalnis

Reikia priprasti prie to, kad negalėsi nueiti į parduotuvę ramiai, nes dar tau einant pro duris, mama pareikš, kad mes visko turim namie, ką tu ten pirksi. Nesvarbu, kad tau 30 metų.

Reikia susitaikyti su tuo, kad nenueisi ramiai į restoraną, nes tėvai aiškins, kad namie turim valgyti.
Mainais į nuolatinius žeminimus ir aiškinimus suaugusio amžiaus vaikai gauna nemokamą būstą, nemokamą elektrą ir vandenį (visada sako „galėtų ir vaikai aišku prisidėti“, bet tie niekada gyvenime neprisideda), nemokamus baldus, nemokamus automobilius iš tėvų (gal ir ne patys mandriausi, bet negi savo pirksi, kai gali nemokamus gauti) ir, žinoma, nemokamas aukles tėvų anūkams, o taip pat nemokamus vairuotojus tiems pabiručiams į mokyklas, būrelius ir baseinus. Net ir š... algos viskam užtenka, nes už nieką nereikia mokėti: tėvai net maisto produktus superka, jiems taip patogiau, ir maistą pagamina, nesvarbu, kad nebūtinai viskas labai skanu, bet užtat nemokama.

Toks gyvenimas patinka žmonėms, kurie labiausiai už viską mėgsta, kad kas nors kitas viskuo pasirūpintų ir jiems dėl nieko nereikėtų sukti galvos. Jų mėgstama būsena yra artėjimas prie komos arba klinikinės mirties
Andrius Užkalnis

Toks gyvenimas patinka žmonėms, kurie labiausiai už viską mėgsta, kad kas nors kitas viskuo pasirūpintų ir jiems dėl nieko nereikėtų sukti galvos. Jų mėgstama būsena yra artėjimas prie komos arba klinikinės mirties. Jų tėvai dažniausiai būna geros sveikatos ir gyvenimo metų, ir tranus išlaiko beveik iki jų pačių pensijos.

Tie suaugę vaikai, gyvenantys su tėvais jų namuose, yra labiausiai už viską panašūs į dideles, peraugusias daržoves, yra romūs charakteriu ir šiek tiek pristabdyti. Jie – kaip peraugusios cukinijos, kurios šiaip iš pažiūros atrodo normaliai, bet niekam netinkamos. Jie neturi jokių ambicijų, jokių savo norų ir jokių planų. Taip, jie patys yra biologiškai subrendę ir gali daugintis, ir turi savo vaikų, bet likusiam gyvenimui jie yra nepritaikyti. Iš jų reikia tik tiek, kad jie turi nespringdami ir nežiaukčiodami susitaikyti su mintimi, kad jiems bus 25, 30, 40 metų, ir jiems vis dar aiškins, ką valgyti, ką dirbti, ką darbe sakyti viršininkui, kada prašyti algos padidinimo, į kokią mokyklą leisti nuosavus vaikus, ką rengtis ir kur važiuoti atostogų (dažnai net ir atostogų važinėjama į šeimos sodybą, kam čia jums kažkur lakstyti, jei mes turim savo Labanore, geriausia ten, net negalvokit niekur pirktis kelialapių, ką čia dar sugalvojot – ir tikrai, tada važiuojama į savo sodybą, nes juk ir apsimoka geriau).

Būna diedas, kuriam 30 metų, kuris turi žmoną ir savo vaikus, o jo drabužius vis dar jam superka mama, kuri taip pat jį užrašo ir į kirpyklą, nes jam ne bet kokia tinka (mama žino geriau). Kai jo paklausi, ar jam viskas gerai su šita situacija, tai diedas pasižiūri ir nesupranta, kas čia gali būti blogai – ko trūksta? Ar matėt šuniuką, kad skųstųsi gyvenimu ant lenciūgo, jei valgyt visą laiką skaniai padėta, nupraustas ir dar skanukų duoda?

Jei jų gimdytojai ir išlaikytojai pagaliau užsilenkia, peraugusiems vaikams-cukinijoms dažniausiai užtenka tėvų turto ir gyvenamojo ploto iki jų pačių gyvenimo pabaigos. Jie traumuoti, bet jų niekas nesigaili, nes paslapčiomis pavydi, kaip jie gerai turi. „Visą gyvenimą tėvai išlaikė – tai ko daugiau norėti?“.