„Užkalnio žurnalo“ redaktore dirbanti Fausta kol kas savų vaikų neturi, tačiau sako kaip ir daugelis moterų jaučianti aplinkos spaudimą jų kuo greičiau susilaukti.
„Manau, kad niekas neturi teisės kitam nurodinėti, kada ir kaip planuoti šeimą. Nei vienas iš mūsų nenorėtų, kad kažkas badytų pirštais, todėl derėtų ir patiems vadovautis tais pačiais standartais. Kažkam tai skausminga tema – yra žmonių, labiau už viską pasaulyje norinčių vaikų, bet jiems nepavyksta – ar tikrai norime jiems neapgavotais žodžiais priminti neišsipildžiusią svajonę?
Viena mama man pasakojo turinti vaiką su negalia. Ji pasidalino, kad aplinkiniai kaip susitarę klausinėję: „Tai kada broliukas, tai kada sesutė?“ Tačiau su ligotu vaiku niekas nepadeda – artimieji net valandėlei nepažiūri, kol mama sutvarkys reikalus. Žinoma, kad jiems neprivaloma – bet gal tada galėtų pasilaikyti ir broliukus bei sesutes sau? Mes gyvename laikais, kai patarimas neneša jokios atsakomybės – patariau, pasakiau ir pamiršau, o kitas tegu tvarkosi. Manau, kad savo patarimus turėtume dalinti labiau juos apgalvoję ir suprasdami, kad jie, vis dėlto, neša atsakomybę. Jei jos negali pakelti – tiesiog patylėk.
O motinystė apskritai man atrodo gražus dalykas. Tas mažas, dar ant nieko nepiktas, tyras, stereotipų nesulaužytas žmogiukas, yra labai gražus. Bet motinystė ne kiekvienam. Daug vaikų užaugo nemylimi, besijusdami kliūtimi tėvų gyvenime. Jie jutosi neplanuotais trukdžiais.
Gal tiems žmonėms vaikų geriau reikėjo ir neturėti. Vaikai užauga visokie – net ir gerose, tvarkingose šeimose. Ne kiekvienas gali susitaikyti, kad vaikas užaugo ne toks, kokio tikėtąsi. Žodžiu, vaikai rūpesčio atneša ne mažiau, nei džiaugsmo. Užauginti vaikus yra prasminga, bet tai nereiškia, kad prasmės negalima rasti kitur.
Pasaulis natūraliai pasidalina – vieni augina vaikus, kiti sukuria dalykus, kurie padeda pasauliui tobulėti. Ir tai gerai. Tai yra balansas. Turintis vaikų neturėtų jaustis pranašesnis už kitą, kaip ir neturėtų nepatyręs tėvystės.
Ne tai mus daro gerais ar blogais žmonėmis“, – įsitikinusi jauna moteris.
Ji pasakoja, jog pareigas šeimoje pora turėtų dalytis po lygiai ir negalvoti, kad auginti vaikus – vien moterų reikalas.
„Jeigu vyras galvoja, kad auginti bei prižiūrėti savo vaiką – bobiška, jis tiesiog mulkis. Manau, kad kiekviena šeima pasidalina darbus pagal savo supratimą, pagal tai, kuriam šeimą išlaikyti seksis geriau ir panašius aspektus. Svarbiausia – kad tai būtų dviejų pusių susitarimas, o ne stereotipų primetimas. Vaiką lygiateisiai gali prižiūrėti abu tėvai – mamos dažnai turi kažkokią isterišką baimę, jog vyrai nesugebės, bet tai nesąmonė. Jie kuo puikiausiai susitvarkytų, jei tik leistumėte. Kartais gal net geriau už moteris. Man atrodo, kad jie dažnai labiau atsipalaidavę ir tai puiku – nubrozdinti keliai dar nieko nenužudė“, – sako F. M. Leščiauskaitė.
O kaip šiuolaikinės supermamytės? Kodėl šis terminas taip išsigimė ir kodėl tapo tikrai ne komplimentu moteriai?
„Pasakysiu, kaip aš suprantu supermamos terminą: tai moterys, isteriškai bešokinėjančios aplink savo vaiką. Turinčios brangiausią vežimą mieste, dar vaikščioti nepradėjusį mazgį puošiančios vardiniais drabužiais ir vedančios į visus būrelius, kurie pripažinti kaip naujoviški, modernūs bei madingi.
Jos pasipūtusiai gina savo vaiką, net kai šis stumdo kitus, vėliau – aiškina mokytojams, kad jos vaikas genijus, tik šios pusprotės, visur kelia skandalus, daug vadovauja ir negali kalbėti apie nieką kitą, kaip tik vaiką: iš pradžių – prabangius pampersus, vėliau – brangiausius būrelius, tada – prestižines mokyklas.
Jos piktos ir pavargusios. Tai nebėra komplimentas, nes vaikui dažnai užtenka kur kas mažiau – jis neatsimins, kokiu vežimu jį vežiojo. Bet kuo puikiausiai atsimintų laiką kartu – gal kartais tiesiog parke, atsinešus suteptų sumuštinių, ar šeriant antis. Tikiu, kad vaikams nereikia aukoti gyvenimo. Tik kartu dalintis laiku ir meile“, – sako A. Užkalnio mylimoji.
Neseniai ji parašė straipsnį apie homoseksualus ir kaip vaikams apie juos paaiškinti. Tad kodėl daugelis tėvų vengia vaikams aiškinti tai, ką ir taip vaikams teks išsiaiškinti ir tai tik laiko klausimas?
„Manau, kad tėvams vis dar sunku kalbėti apie bet kokį seksualumą su vaikais, nes jie patys užaugo aplinkoje, kur seksas ir seksualumas – tabu. Gėdinga. Seksas suvokiamas ne kaip meilė, teigiama jėga, o kaip iškrypėliškas veiksmas. Mes galim matyti iš skirtingų pusių: galime galvoti, kad lytiniai organai yra šlykštūs, nepadorūs, negražūs, kad mėnesinės – purvinos, kad seksas – gyvuliškas instinktas. Bet mūsų kūnai mums gali būti gražūs, kaip ir mėnesinės – tiesiog moteriškos fiziologijos dalis, o seksas – meilės, nors jei kartais tik trumpalaikės, išraiška.
Manau, kad kiekvienas viską pamatuojame pagal save. Jei visa tai jums purvina, negražu – ką tai gali pasakyti apie jus?“ – retoriškai klausia Fausta.
Gavusi nelengvų vaikų klausimų, F. M. Leščiauskaitė sako, jog yra už tiesą ir vaikams nereiktų meluoti nei apie bitutes, nei apie kopūstus.
„Tikiu, kad vaikai yra protingesni, nei kai kurie juos laiko. Jie viską supranta. Tai, kad vaikas nesupras, yra labiau argumentas, užmaskuoti tėvų tingumui“, – įsitikinusi ji.
Fausta sako, kad ir pati buvo tas vaikas, kuris nuolat visur užkliūna, nusibrozdina, prasiskelia, susiplėšo. Ir dar mėgdavo vadovauti visokiems vaikiškiems nusikaltimams.
„Pavyzdžiui – paraginti parengiamos grupės draugus nusikirpti kirpčiukus. Ir pati nusikirpau, ir kitus įkalbėjau. Anksti išmokau skaityti – skaičiau ir pati, ir mama man daug skaitydavo. Apie savo smalsumą atsiminti man sunku. Bet kuo puikiausiai pamenu, kaip šešeriais metais jaunesnis brolis perskaitė tėvų nupirktą knygutę apie žmonių fiziologiją ir bevažinėjant po Lietuvą, būdamas gal aštuonerių, tėčio paklausė: „O tu žinai, kas yra orgazmas?“ Vėliau pats atsakė: „Tai toks labai geras jausmas“, – prisiminusi šypsosi „Užkalnio žurnalo“ redaktorė.
Tad kaip jai seksis susitvarkyti su DELFI iššūkiu? Štai vaikų klausimai ir Faustos atsakymai į juos.
– Iš ko pagamintos planetos?
Jei būčiau mama, atsakyčiau štai taip: vaikeli, einam pas chemijos mokytoją, nes tavo mamytė chemiją mokykloje mokėsi taip prastai, kad dabar nė negali dorai paaiškinti. Einam ir abu sužinosim. Vienaip ar kitaip, jų niekas negamino – jos susiformavo pačios.
– Kodėl karvės ir avys miega stovėdamos?
Netiesa! Jos atsistojusios gal tik šiaip medituoja ar snaudžia, nes veiklos ne per daugiausiai, bet miega gulėdamos, kaip ir mes – dažniausiai.
Sakau „dažniausiai“, nes pati esu užmigusi sėdėdama. Bet čia manęs, veterinaro dukros, neapgausi. Esu snaudusi apsikabinusi karvę, kuri miegojo. Gulėdama, beje. Vėliau sužinojau, kad tai – bulius. Ir dar labai piktas. Bet ne visi miega taip, kaip mes – yra tokių paukščių, kurie net gali skristi miegodami. Čia jau visai kitas šaunumo lygis.
– Kodėl visos mergaitės nori būti princesėmis?
Ne visos. Mergaitės, kaip ir berniukai, nori būti ir gydytojomis, ir mokytojomis, ir kosmonautėmis, ir vairuotojomis, ir mokslininkėmis. Ir, žinoma, princesėmis. Bet princese būti taip nuobodu – negali kada sugalvojęs imti ir ką nors iškrėsti. O kai užaugi, taisyklių dar daugiau. Net į parduotuvę taip paprastai negali nueiti. Be to, turi daryti daug visokių nuobodžių darbų, daug šypsotis ir visada elgtis mandagiai. Aš rinkčiausi būti paprasta mergaite, kuri gali įbristi į balą sulig keliais ir kartais paleisti dūdas viduryje miesto.
– Koks atstumas yra nuo Vilniaus iki pasaulio pabaigos?
Toks didelis, kad jei važiuotume mašina, tau pabostų dar nenuvažiavus nei vieno procento viso kelio.
– Kaip vaistai pagydo žmogų?
Vaistai yra tokie cheminiai junginiai, kurie veikia reikiamas ląsteles arba audinius, esančius žmoguje. Bėda tame, kad vaistai paprastai neveikia vien tik tos vietos, kurią reikia gydyti – gydydami vieną, labai dažnai pakenkia kitam. Todėl nesistebėk, jei po ilgos ligos, kuriai gydyti prireikė daug vaistų, tau skaudės, pavyzdžiui, skrandį. Geriausia nesirgti.
– Kodėl sako, kad Lietuva laisva, bet mama man draudžia sakyti kaimynei, kad ji stora?
Mama blogai sako. Jei žmogus yra storas, visai nereikia apsimetinėti, kad nėra. Nereikia žmogui meluoti, kad jis lieknas. Tereikia suprasti, kad storumas – nėra įžeidimas.
Svarbiausia, kad žmogus būtų fiziškai aktyvus, kad sveikai maitintųsi, o svoris didėja dėl įvairių priežasčių. Storesnės kojos ar rankos gali būti stipresnės už labai lieknas – juk tai privalumas, ar ne? Svarbiausia kaimynės neįžeidinėti. Jei nori įžeisti žmogų, pavadindamas jį storu, tai jau negerai. Lietuva laisva ir žmonės laisvi, bet tavo laisvė neturi sutrukdyti kitam jaustis gerai savo kūne. Žmonių kūnai yra skirtingi ir tavasis irgi skiriasi nuo tavo draugų. Bet jie visi geri ir padeda mums vaikščioti, valgyti, žaisti, kvėpuoti, nueiti į kiną. Kūno skirtumų visai nereikia sureikšminti, kaip ir plaukų spalvos.
– Kaip atiduoti visą savo meilę žmogui, kad jis tikrai žinotų, kad atidaviau ją visą?
Kiekvieną žmogų, mažą ar didelį, kartais suima erzulys, pyktis. Kartais tiesiog atsibundi blogos nuotaikos – visiems taip būna. Tada žmonės elgiasi taip, lyg meilės nebebūtų. Tai negerai. Reikia nepamiršti, jog net pačiomis blogiausiomis akimirkomis su mylimais žmonėmis reikia elgtis teisingai ir garbingai. Jei taip nedarysi, jie gali pasijusti lyg kokie daiktai – savaime suprantami, kurie niekur nedings. Tada jiems pasirodys, kad tą meilę išbarstei – jie bus įskaudinti, jausis nesvarbūs ir nereikalingi. Kad brangūs žmonės žinotų, jog atidavei visą meilę, garbingai su jais reikia elgtis visada, kiekvieną dieną, net kai labiausiai už visa norisi pasakyti ar padaryti kažką negero. O jei nepavyko – svarbu atsiprašyti. Tada jie tikrai žinos.
– Mama vis kartoja, kad reikia pasiekti tikslą. O kur jis padėtas?
Ieškoti patariu galvoje arba širdyje. Jei kiekvieną dieną apie kažką galvoji ir to labai trokšti, tai gali būti tavo tikslas. Tikslas gali būti susitaupyti pinigėlių žaislui, susirasti draugą, būti geresniu, tapti gydytoju, pamaitinti alkaną ar išmokti spręsti uždavinį. Visi – ir mažesni, ir didesni tikslai yra vienodai svarbūs. Vieni gyvena širdyje, kiti – galvoje.
– Kodėl prie dviejų pridėjus du būtinai turi būti keturi? Jei mes piešiame kaip norime, tai gal ir skaičiuoti galim taip, kaip mums patinka?
Galima, bet tik kas iš to? Juk skaičiai, kaip ir raidės, sugalvoti tam, kad galėtume vienas su kitu susišnekėti. Tu juk nenori, kad tavęs niekas nesupratų – juk būtų siaubingai liūdna kalbėti kalba, kurios niekas kitas nežino. Taip negalėtum turėti draugų, nes jūs paprasčiausiai nesusikalbėtumėte. Taisyklės sugalvotos ne tam, kad žmogui būtų blogiau. Jos tik tam, kad palengvintų mums gyvenimą. Žinoma, ne visos, yra ir kvailų taisyklių. Bet gyvendamas tu pats pamatysi, kurios taisyklės teisingos, kurios ne. Kaip? Tiesiog po truputį išsiaiškinsi, kurios taisyklės padeda žmonėms, kurios trukdo. Padėti turi geriems, kitiems nekenkiantiems žmonėms. Jei jiems trukdo, vadinasi, taisyklę sugalvojo nepilno proto ypata. Bet skaičiavimo taisyklės dar niekada nesikėsino kažkam pakenkti.
– Kaip žinoti, kaip atrodo svajonės? Kodėl jos pas visus skirtingos?
Jos atrodo skirtingai, nes mes – žmonės – visi skirtingi. Bet jei gerai įsižiūrėtum, dar jos ir labai panašios. Tai dėl to, kad mes ne tik skirtingi, bet ir panašūs. Svajonę atpažinsi iš to, kai apie kažką galvojant net pilvą sukutens, kaip norisi. Svajonės lengvai nepasimiršta – paprastai apie jas galvoji dažnai ir kiekvieną dieną. Kai tau taip nutiks, tikrai suprasi sutikęs tą svajonę.
– Kada baigsis pasaulis?
Žmonės vis spėlioja ir spėlioja, bet aš manau, kad nėra verta tiek daug galvoti apie jo pabaigą. Geriau jėgas pataupyti mintims, kad jis tęstųsi kuo ilgiau ir kuo geriau. Manau, kad jei nešiukšlinsi ir pakelsi kito numestą šiukšlę, jei vairuosi tvarkinga, o ne dūmijantį automobilį, jei sodinsi medžius, stengsiesi kuo daugiau kartų panaudoti turimus plastikinius maišelius ir kuo mažiau jų imti parduotuvėse, pasaulis tikrai tęsis ilgiau ir bus geresnis. Nereikia dėl pasaulio gelbėjimo pamesti galvos, tačiau šiek tiek juo pasirūpinti tikrai nėra sunku. Tai bus daug prasmingiau nei galvoti apie pasaulio pabaigą, kuri ateis tada, kai bus laikas.
– Ką tėtė su mama daro, kai užsidaro miegamojo duris?
Skirtingai. Mama ir tėtis yra žmonės, kuriems taip pat reikia pabūti vieniems. Kartais jie tiesiog nori pabūti tyliai. Paskaityti knygą. Galbūt pasišnekėti vienu du – juk ir tu kartais apie kai kuriuos dalykus nori kalbėtis tik su vienais žmonėmis, o kitiems jų sakyti nenori. Taip pat užsidarę duris tėvai kartais mylisi. Tai yra gerai, nes vienas kitą mylintys žmonės paprastai tai daro. Tai nėra nei bjauru, nei nedora – tai meilės išraiška. O kai tėvai vienas kitą myli, namie tikrai daug smagiau.
– Kodėl kai bijau man pradeda skaudėti visus organus?
Baimė taip jau veikia – ji apgaudinėja žmogų, kad jam būtų kuo baisiau. Yra tokių žmonių, kuriems baimė šitaip primeluoja, jog jie įtiki sergantys. Kartais net baisiomis ligomis. Baimė apgauna smegenis, tada jauti fizinį skausmą, nors iš tikrųjų esi sveikas. Kartais tai perauga į tokius psichinius negalavimus, kaip depresija, nerimas ar panikos atakos. Tai yra gydoma psichoterapeutų ir psichiatrų. Jei tau kada nors taip būtų, nebijok į juos kreiptis, nes juk kai skauda pilvą ar susilaužai koją – kreipiesi į daktarus. Baimė yra sielos skausmas. Tai irgi gydoma. Bijo net ir stipriausi, turtingiausi, įtakingiausi pasaulio žmonės – bijoti normalu. Svarbiausia baimei nepasiduoti.
– Kas mane nuveš į darželį, kai mirs tėtė ir mama?
Jei mirs mama ir tėtis, tavimi pasirūpins tavo artimiausi žmonės. Galbūt vyresnė sesuo ar brolis, močiutės, tetos. Jei tokių neturi, tavimi pasirūpins geri žmonės ir valstybė. Tikriausiai bus ir labai baisu, ir labai liūdna, ir skaudu, bet vienas tu neliksi. Pasaulyje yra daug gerų žmonių – daug daugiau, nei mums kartais atrodo, nes kartais rodosi, jog visi pikti ir paniurę. Tai netiesa. Atsitikus nelaimei žmonės dažnai parodo savo didelę ir gerą širdį. Ir tu parodyk, jei pamatysi nusiminusį, nuskriaustą žmogų. Niekada pro jį nepraeik.
– Jei mama man nori išgimdyti brolį, o man jo nereikia, ar galiu persikelti gyventi į šeimą, kur jokių brolių nėra ir nebus?
Ne. Pasielgtum neteisingai ir negražiai. Žmogus nėra žaislas, kurio gali reikėti, nereikėti, nuo kurio galima bėgti. Neprivalai kito žmogaus mylėti, bet privalai jį gerbti. Bet visų pirma, pagalvok, kodėl tu jo nenori. Gal kažko bijai? Gal bijai, kad tėvai dabar savo meilę padalins dviems? Šito nebijok.
Juk dabar turėsi vieno žmogaus meile daugiau. Nenusiteik iš anksto. Pirmiausia tą žmogutį pamatyk, susipažink su juo, o paskui nuspręsi, kaip jis tau patinka. Aš turiu brolį, kuris buvo mano penkto gimtadienio noras, užpūtus žvakutes. Galėčiau jam patikėti net didžiausią paslaptį, jis vienas geriausių man nutikusių dalykų. Siūlau ir tau visų pirma sulaukti, o ne bambėti anksčiau laiko.
Pasidalinkite su mumis jūsų vaikų užduodamais klausimais, kurie įspraudžia jus į kampą arba į kuriuos jums tenka paieškoti išradingų atsakymų. Mes šiuos klausimus perduosime žinomiems žmonėms ir kiekvieną savaitę pasidalinsime su Jumis jų atsakymais!
include("/www/delfi/php/local/formAdmin/gen/241.inc"); ?>
